RED. P. Ieškant visai kitų dalykų skautatinklio archyve po akimis pasimaišė šis brolio Aivaro straipsnis. Turinys pasirodė labai įdomus ir vertas prisiminimo, tad malonaus skaitymo!

2007 10 21

Nežinantiems priminsiu, jog mokslų banga nunešė mane Prahon, kur pradedu jau trečius studijų metus. Šalia studijų kartkartėmis tyrinėju čekišką skautavimą, bandau perprasti jo kitoniškus dėsnius: akylai klausausi, ausylai žiūrinėju ir be perstojo kankinu draugus skautus savo nesibaigiančiais klausimais.

Vienas tokių klausimų buvo apie įžodį. Labai smalsu buvo išsiaiškinti, kaipgi Čekijoje tampama skautu, o dar geriau – pačiam sudalyvauti tokioje iškilmingoje ceremonijoje.
Tokia galimybė pasitaikė rugsėjo pradžioje. Būsimasis skautas Steponas pakvietė visus norinčius į žygį, kurio tikslas – jojo įžodis apleistos pilies griuvėsiuose.

Septinta valanda ryto. Užsimiegojęs pėdinu į Prahos geležinkelio stotį (susitikimo vieta) ir spėlioju, kas bus žygio bendrakeleiviai. Stotyje randu tik vieną: Skruzdėlę.

Reikia paminėti, jog kiekvienas čekų skautas turi pravardę. Kodėl? Kol kas šios paslapties neatskleisiu, tačiau man, svetimšaliui, kartais būna keista pažinoti žmogų ir nežinoti jo tikro vardo. Štai, sakykim, Skruzdė. Niekas jo kitaip nevadina, ir norint jums, gerbiamieji skaitytojai, pateikti jo vardą, teko pasižiūrėti į adresų failą (kuriame, laimei, yra šiek tiek daugiau informacijos, negu vien adresai).

Skruzdė retai kada vaikšto į žygius vienas. Kai turi galimybę, imasi su savimi Mašą –grynakrauję Čekijos lenciūginių veislės kalę, nesiekiančią Skruzdei net iki pusės blauzdos. Nors ir būdama mažo ūgio, Maša yra ištverminga, uosli, labai mėgsta skautiškus žygius ir nakvojimą gamtoje.

Todėl esu neteisus, sakydamas, jog stotyje buvo vien Skruzdėlė. Su juo buvo, žinoma, ir Maša. Paspaudžiau abiem kairę priekinę, laukėme toliau. Po kiek laiko sulaukėme Stepono, nusipirkome tris su puse bilieto, ir dar po poros minučių jau riedėjome geltonai raudonu traukinuku į užmiestį.

Pirmame sustojime prie mūsų prisijungė Pajada. Ilgokai jo nemačiau, kaip ir Skruzdės, taigi visi trys turėjome daug kalbos apie vasaros nuotykius ir ateities planus. Steponas intensyviai SMSavo su Tefer, kuri nebespėjo į traukinį ir turėjo prisijungti prie mūsų artimiausiame didesniame sustojime.

Traukinys išvežė mus iš Prahos ir riedėjo į planuotą žygio pradžios vietą, miestelį Zdice. Tačiau dėl Tefer turėjome išlipti anksčiau, ir tokiu būdu prie planuotų dvidešimt penkių kilometrų prisidėjo dar dvylika. Gerai, kad niekas, išskyrus Steponą, to nežinojo. Steponas, pateikdamas mums tokią informaciją, strategiškai sumažino priaugusius kilometrus iki „šešių-septynių“, ir tai nulėmė kai kurių naktinių žygio ypatumų atsiradimą. Bet apie juos vėliau, o dabar – apie šaunią mūsų šešeriukę.

Maša – ją jau pažįstate. Mįslingo plauko kalytė, be galo mylinti savo šeimininką. Skautams paduoda kairę priekinę.

Skruzdė. Vardas – pamiršau prieš tai paminėti – Stasys. Dviejų metrų ūgio etalonas, tvirto kūno bei sielos, iš kurios spinduliuoja gėris bei skautiška išmintis. Tai pagrindinis mano žinių šaltinis apie Čekijos skautus, ir kantriausias atsakinėtojas į mano klausimus.

Steponas. Pravardės neturi (dar ne skautas). Nepavargstantis žygeivis. Kiekvienas žygis su juo prasitęsia mažiausiai iki trisdešimties kilometrų. Daugiau nueiti neleidžia dienos šviesa arba bepradedančių maištauti bendrakeleivių niurnėjimas. Todėl jam patinka ištvermingi ėjikai, ir turiu pasakyti, tąkart mes jo nenuvylėme.

Pajada. Vardas – Povilas. Studijuoja informatiką Fizikos ir matematikos fakultete, todėl iškart atpažino mano marškinėlių emblemą. Lygiai kaip ir aš, atsipalaidavimą nuo skaičių, formulių ar programinio kodo randantis skautybėje.

Tefer – vienintelė sesė mūsų žygyje, todėl ją labai gerbėme ir mylėjome. Vardas – Tereza. Nedidukė, guvi, mėgstanti svajoti, dainuoti, fotografuoti ir kt. –uoti. Ekspertė kuprinės susikrovimo srityje – jos kuprinė pati mažiausia. Miegmaišis, uniforma bei keletas bandelių su tepamu sūriu – ar daugiau ko reikia žygiui?

Aivaras. Kol kas vietoj pravardės naudojantis Skautatinklio niką, nuolatos kažką tyrinėjantis, ieškantis atsakymų bei keliantis papildomus klausimus, kai tik kas nors vėl pasidaro neaišku.
Pirmieji kilometrai vedė mišku – atgaiva plaučiams ir akims. Gerą valandą, gal ir daugiau, kopėme aukštyn. Už tai buvome apdovanoti nuostabiu vaizdu į apylinkes, ir į kitą mūsų sustojimą – miestelį Hudlice.

Hudlice žymi tuo, kad čia gimė ir savo vaikystę praleido Josef Jungmann. Žygio programoje buvo numatyta aplankyti jo trobelę, kurioje dabar įrengtas muziejus, tačiau pataikėme ateiti kaip tik per pietų pertrauką. Papietavome ir mes, nes geresnės vietos – su stalu ir suoliukais – nebūtume radę. Ta proga savo bendrakeleivių išsiklausinėjau, koks tai buvo žmogus, ir ką gero padarė, kad net muziejų jo garbei įsteigė.

Pasirodė, jog šitam ponui turime būti dėkingi už dabartinę čekų kalbą. Kitaip sakant, J. Jungmann yra kažkas panašaus kaip J. Jablonskis Lietuvoje. „Jei nebūtų buvę šito pono, visi dabar kalbėtume vokiškai“ – prisiminė Steponas savo mokytojos žodžius, kai buvo čia pirmą kartą, ekskursijoje su klase.
Devynioliktojo amžiaus pradžioje Čekijos aukštuomenėje kalbėta vokiškai. Gimnazijose, universitete buvo dėstoma vokiškai. Buvo manoma, jog čekų kalba nėra tinkama išreikšti subtiliems sudėtingiems meniniams tekstams. Norėdamas tai paneigti, J. Jungmann išvertė į čekų kalbą Chateubriand „Atalą“ (1805 m.), vėliau kai kuriuos J. W. Goethe, F. Schiller, J. Milton kūrinius; parašė pirmą stilistinį vadovėlį „Slovesnost“ (1820 m.), knygą „Čekų literatūros istorija“ (1825 m.). Tačiau svarbiausias jo darbas buvo čekų-vokiečių kalbų žodynas (1834-39). Čia J. Jungmann naujam gyvenimui prikėlė archaiškus žodžius, taip pat sugalvojo nemažai naujadarų. Daugelis jo žodžių prigijo ir yra vartojami dabartinėje čekų kalboje.

1840 m. J. Jungmann tapo Karlo universiteto rektoriumi. Būdamas tokiame svarbiame poste, jis visokeriopai skatino, palaikė ir plėtė švietimą gimtąja kalba.
Šviečiamoji valandėlė, kaip ir pietūs, baigėsi. Metas keliauti toliau.

Išėję iš miestelio nusprendėme pasitrumpinti sau kelią ir, užuot ėję žemėlapyje nužymėta turistine trasa, kirtome kampą miškų-laukų keliais takeliais, laikydamiesi tik:
- apytikslės krypties, – čia įsitikinome, jog Pajados orientaciniai gabumai išvystyti taip gerai, jog nuo tiesės užrištomis akimis nenukryptų nei milimetro,
- bei vadovaudamiesi intuicija, kai reikėdavo rinktis vieną iš dviejų ar daugiau takelių. Šioje srityje visus mus smarkiai lenkė Tefer. Ir nenuostabu: juk ji vienintelė sesė mūsų šaunioje komandoje.

Kelią pastojo stati kalva. Šturmuoti ją! Kas bus kalno karaliumi? Skruzdė pirmas, jo universalusis kinkinis šuo atkakliai veržėsi aukštyn, tuo palengvindamas šeimininkui kelią. Įkandin šnopavo Steponas, Tefer ir Pajada – kiekvienas norėjome laimėti! Tačiau kalva savo karalių jau turėjo. Tai buvo stabas – tikrų tikriausias stabas, išskaptuotas iš medžio kamieno. Didžiulė pailga galva su barzda ir ūsais, kumpa nosis bei aštrios akys man šiek tiek priminė pirmąjį Čekoslovakijos prezidentą, tačiau Tefer paneigė šią idėją: trūksta akinių, o be to, kuriam tikslui kas nors garbintų T. G. Masaryką? Atsakymą sužinojome vėliau. Kalva nuo mūsų dengė nedidelį miestelį, kuriame atradome informacinę lentą su įvairiomis naujienomis. Tarp jų buvo ir neopagonių skelbimas apie vyksiančią šventę prie senojo slavų dievo Voloso. Paslapčiai išaiškėjus paspartinome žingsnį, nes diena jau ėjo vakarop, o mes buvome tik pusiaukelėje.

Pasigavau Skruzdę ir ėmiau jį kamantinėti. Šįkart apie įžodį. Ką turi atlikti čekų „neskautas“, norėdamas tapti skautu? Ar yra kokie nors organizacinio lygio standartai? Ar skiriasi vilkiukų, skautų ir roverių įžodžiai? Klausimai pylėsi vienas po kito, juos sekė paaiškinimai.

Čekų skautas visų pirma yra idealistas, tik po to – praktikas. Labai labai svarbu, kad prieš duodamas įžodį, žmogus būtų, taip sakant, persisunkęs skautybės idėja, kuri po įžodžio lydės jį visą gyvenimą. Jei ne visą – na, tai bent paliks žymų pėdsaką tobulėjimo kelyje.

Antroje vietoje, kaip minėjau, yra skautavimo praktika. Skruzdė papasakojo, kaip prieš pora savaičių užėjo aplankyti savo buvusio mokytojo. Mokytojui aštuoniasdešimt šešeri metai, nepaisant to yra guvus, šviesaus proto ir atminties. Kai Skruzdė pas jį į ketvirtą aukštą atvažiavo liftu, mokytojas iš jo išsijuokė. Jis pats visada lipa laiptais, kasryt bėgioja, Prahoje važinėja senutėliu dviračiu, kurį prireikus ir pasiremontuoja. Sveikos gyvensenos įpročiai susiformavo, kai jis buvo skautas. Jo žodžiais tariant, „Norint būti sveiko kūno, blaivaus proto ir prieš laiką „neapkerpėti“, reikia kasdieninio darbo: mankštintis, lavinti turimus įgūdžius bei stengtis plėsti savo akiratį. Kurgi kitur berniukas/mergaitė gali atrasti geresnę terpę?“
Iš šių dviejų dalykų – idėjos ir praktikos – natūraliai kyla reikalavimai, kuriuos įvykdžius galima tapti skautu. Viena tokių užduočių, greičiau tradicija, yra tai, jog prieš įžodį visada būna žygis. Jaunesniesiems žygį organizuoja vadovas, vyresniųjų žygyje vadovas dažniausiai būna paprastu dalyviu. Žygio metu, žinoma, būsimiesiems skautams tenka atlikti užduočių, įrodyti, jog jie bus gerais skautais. Tos užduotys būna skirtingos kiekviename vienete, ir labai individualios, kas rodo, jog vadovas privalo gerai pažinoti savo skautus.

Deja, negaliu prasitarti kokias užduotis turėjo atlikti Steponas, kadangi žygio pradžioje kiekvienas pasižadėjome, jog visi ypatingi atsitikimai liks tik tarp mūsų penkių.

Baigiantis dienai priėjome upę. Geras ženklas: tik pora kilometrų paupiu, ir būsime pasiekę savo tikslą – apleistos pilies griuvėsius. Susiradome takelį, ir vienas po kito skubėjome pirmyn. Norėjosi pasiekti pilį dar prieš sutemstant.

Takelis netikėtai baigėsi. Priekyje vanduo, kairėje vanduo, dešinėje – status skardis. Grįžti atgal? Na ne, niekam to nesinori. Steponas prietemoje bando kažką įžiūrėti žemėlapyje: ten pažymėtas takas veda palei upę, vadinasi, teks kopti į skardį ir ieškoti „oficialaus“ kelio.

Mums dar nespėjus apsiprasti su šia mintimi, Skruzdė jau ropščiasi skardin. Po minutės šūkteli: „Takas čia!“
Kol visi nusirepečkojome iki Skruzdės, sutemo dar labiau. Pamažu pajudėjome pirmyn, viena ranka prisilaikydami uolos dešinėje, bei stengdamiesi negalvoti apie kairėje pusėje atsiradusį aukštį.

Šįkart atėjo mano eilė parodyti, jog kelią galima „matyti“ ne vien akimis. Po trumpos pamokėlės tempas bemaž padvigubėjo; būdamas priekyje retkarčiais perspėdavau apie galimus „pavojus“: tako susiaurėjimą, šaknis, akmenis bei kitus panašius nemalonumus. Nepaisant to, Pajada porąkart būtų nuslydęs žemyn, jei ne iš paskos ėjęs Steponas: lemtingu momentu spėdavo jį sučiupti ir atstatyti į pusiausvyrą arba tiesiog sustabdyti bepradedantį slydimą. (Kitos dienos rytą, kai grįžome atgal tuo pačiu keliu, Tefer išreiškė mintį, jog yra kai kurie dalykai, kurių dieną jokiu būdu nedarytų. Tačiau naktį, kai tamsu, kai nematyti to stataus skardžio ir apačioje tekančios upės, eiti tokiu keliu kur kas lengviau. Manau, Pajada su šia mintimi nesutiktų ).

Į įžodžio vietą atvykome jau visiškai sutemus. Steponas ištyrė griuvėsius: vietos pasislėpti nuo lietaus tėra vienam žmogui. Kur miegos kiti keturi?

Tada paaiškėjo, kodėl mano ir Pajados kuprinės pačios didžiausios. Abu pasiėmėme po palapinę, taigi miegojimo problema buvo greitai išspręsta. Greitai pasiskirstėme darbais, ir kol pastatėme palapines, jau liepsnojo nedidelis lauželis.
O po to – įžodis. Rimti veidai, įnešama vėliava ir „Skautybė berniukams“. Duodamas įžodį ir tardamas atitinkamus žodžius Steponas paliečia širdį – tarnauti didžiajai Tiesai ir Meilei, vėliavą – tėvynei, knygą – laikytis skautų priesakų bei padėti artimui.
Sugulame į miegmaišius ir akimirksniu išvargę užmiegame. Steponas pasilieka: laužui užgesus, pasiims iš jo angliuką įžodžio prisiminimui. Šiąnakt jis miegos po atviru dangumi. Pats išsirinko vietą pilies griuvėsiuose.

Rytą mus pažadina lengvi žingsniai palei palapinę. Atėjusios ganytis stirnos spokso į mus didelėmis juodomis akimis, po to lengvais šuoliais nuliuoksi miškan, o mes pamažu tvarkomės, pusryčiaujame ir aštuntą valandą ryto jau judame traukinio link. Turime laiko iki vienuoliktos valandos, o prieš mus dar geras gabalas kelio, šešiolika, gal septyniolika kilometrų. Bent jau taip sako Steponas, tačiau juo jau niekas nebetiki .
Pusiaudienį, pavargę, bet laimingi, pasiekiame Prahą.

Atsisveikiname su geru jausmu: žygis buvo nuostabus, bus jų ir daugiau. Juk prieš akis dar visi mokslo metai. O svarbiausia, skautų gretos pasipildė dar vienu žmogumi. Sėkmės jam skautavimo kelyje!

senj. s. v. Aivaras Žukauskas