Ką mums šiandien reiškia BP ir jo palikimas? Niekada anksčiau nebuvau pagalvojusi, kad Jurgėlos laikais BP buvo taip skaitomas ir verčiamas į lietuvių kalbą galbūt todėl, kad jis tuo metu dar buvo gyvas. Dabar mums jis yra šiek tiek mistinis dėdė su skrybele, o tuo metu tai buvo labai realus Vadas, savo pavyzdžiu kviečiantis dirbti tam, kad judėjimas augtų ir plėstųsi. Aišku, ir tada jo asmenybė turėjo būti apipinta mitais ir legendomis, gal net dar labiau – juk skautininkai, grįžę iš tarptautinių renginių, kuriuose turėdavo progą su juo gyvai pabendrauti, grįžę pripasakodavo tikrai įvairiausių istorijų. Dabar dar yra keli gyvi BP viešnagės Lietuvoje liudininkai, labai gerai prisimenu vienos sutiktos moters pasakojimą – jo akcentas buvo BP kojinės. Turbūt skaičiuojant, kad Palangos stovykla vyko prieš 80 metų ir tiek prisiminti yra labai daug.

Kadangi ką tik minėjome vasario 16-tąją, šalia BP mano galvoje atsiranda Basanavičiaus veidas. Kaip BP kūrė skautų judėjimą, taip, galima būtų sakyti, kad Basanavičius su draugais kūrė Lietuvos valstybingumą. Sutikit, „Skautybė berniukams“ ir „Aušra“ taip pat turi savų panašumų. Dabar bandau sudėlioti savo minčių žemėlapį ir išrikiuoti viską iš eilės:

1. Diskutuodami apie skautybės ateitį, mes baksnojame pirštu į „šventuosius talmudus“ (BP raštus, „Skautų aidus“ ir pan.)

2. Viešojoje erdvėje, ypač diskusijose apie Lietuvos ateitį, labai retai girdžiu minint Basanavičių ir „Aušrą“

3. Neįsivaizduoju, ar tas „Aušros“ išdalinimas troleibusų keleiviams būtų naudingas. Mano pirmoji mintis buvo apie tai, gal kad čia mes, tie skautai, kurie sentimentaliai skaitome archyvinę skautišką spaudą ir semiamės iš jos įkvėpimų bei minčių, esame be reikalo įstrigę laike ir turėtume mažiau dūsauti, daugiau žiūrėti į priekį?

4. Kita vertus, su Basanavičiumi ir „Aušra“ gana gerai susipažįstame mokykloje, tie kam įdomu pratęsia pažintį tapdami profesionaliais ar megėjiškais istorikais. Per vasario 16 visi dar sykį prisimename jį, o tokie keistuoliai kaip skautai per Vėlines ar kita proga dar ir nueina uždegti žvakučių ant prie kapo Rasų kapinėse. Gal visgi Basanavičius, kad ir „seniena“, bet šiandien turi visai rimtą statusą mūsų gyvenimuose?

Gal šiek tiek panašu į filosofinius paistalus, bet galvojant apie BP natūraliai kyla klausimas, kiek dėmesio šiandien vertos jo mintys. Tikrai yra ne vienas ir ne du skautai, manantys, kad šiais laikais BP mintys nebėra aktualios. Jei tokių nežinote, įtarčiau, kad taip yra tik todėl, kad skautiškų pašnekesių metu BP tema yra tiesiog nėra prisimenama. Ir tai tik dar labiau sustiprina mano mintis – apsimetinėti, kad BP vardas kažką mums reiškia ir kartą metuose nei iš šio nei iš to jo gimtadienio proga surengti vakarėlį, o paskui vėl lyg niekur nieko jį (it kokią maksiminę sezoninę šventę) pamiršti iki kitų metų... Tai geriau už tiesų šviesų sakymą „BP man neįdomus“ ar blogiau?

Prisimenant Basanavičių, turbūt reiktų sakyti, svarbiausia, kad iš vis prisimename. Iki BP kapo Kenijoje taip paprastai nenukeliausi, bet vieną kartą metuose skirti dieną jo prisiminimui yra ne taip jau blogai. Jei pavyksta rasti laiko „Skautybės berniukams“ pavartymui – dar geriau. Tada Įkūrėjo pažinimu galime prilygti pradinuko žinioms apie Basanavičių.

Ar patyrę skautai, vyresnieji skautai, skautininkai turėtų žinoti daugiau? Šitą klausimą palieku atvirą, nes, kad ir kaip norėtųsi kelis klausimus įterpti į valstybinių skautiškų brandos egzaminų programą,  esame toks judėjimas, kuriame kiekvienas asmeniškai pasirenkame, kiek žinoti ir kiek išsamiai apie BP papasakoti savo vieneto skautams.

O  kokią vietą tavo skautavime turi BP? Gal aš perdėtai sureikšminu jo svarbą? Kokia tavo nuomonė?

Neveltui sesės vasario 22 -ąją vadina Susimąstymo diena. Yra apie ką pamąstyti.

Skautatinklio komandos vardu,

Sesė Jorė 

P.S.Beje, ar kada pastebėjote, kad BP=Be Prepared? Budėkime!