2011-03-13

Apie Indėniadas

[i]Jei palkausit, iš kur giesmės, Iš kur pasakos, legendos, Su kvapu žaliųjų girių, Su laukų rasa drėgnąja, Su vingriais vigvamų dūmais, Su bangom didžiųjų upių, Kurios ošia ir sruvena Ir aidų aidais kartojas Tartum kalnuose griaustinis – Atsakysiu Jums ir tarsiu: „Jos nuo prerijų, nuo girių, Jos nuo ežerų šiaurinių, Nuo Odžibvų tolimųjų, Nuo Dakotų tolimųjų, Nuo kalnynų ir nuo raistų, Ten, kur gervė Šu-šu-gaha Vaikšto nendrėmis ir krūmais, Pakartosiu ką girdėjęs, Kaip giedojo Navadaha...[/i]

Henris Vodsvortas Longfelou „Hiavatos giesmė“

Indėniada - tai indėniška skautų stovykla, skilčių varžybos, kuriose skiltys rungiasi dėl didžiojo Indėniados trofėjaus – stebuklingojo dvasių kirvio.
Indėniada - tai indėniškas žaidimas, padanatis geriau pažinti pirmųjų Šiaurės Amerikos gyventojų kultūrą ir buitį bei lavinti savo skautiškus įgūdžius.
Indėniada - skautiškas nuotykis, legenda, kuri tęsiasi jau nuo 1995 metų ir jau seniai jungia brolius ir seses iš skirtingų Lietuvos kraštų, stiprindama skautišką draugystę.

Pirmosios Indėniados Lietuvoje įvyko 95-96 metais, kuomet gentis į kovą kvietė brolis Žydrūnas Pilitauskas, drauge su Telšių bei Klaipėdos krašto skautais. Tuomet Indėniadose itin aktyvūs buvo klaipėdiečiai. Brolis Dainius Urbanavičius galėtų gyvai papasakoti, kaip “vienoje stovykloje išdrožtą indėnišką stabą Pamario tuntas vėliau dar daug metų tampė po visus jų skautiškus būklus”.
Indėniados prizas - didysis dvasios krivis - visuomet buvo pereinamasis trofėjus. Įveikę visus išbandymus ir iškovoję didįjį dvasios kirvį, turėdavo surengti kitą indėniadą po poros metų.

Paskutinė Indėniada mūsų krašte įvyko prieš 10 metų, 2001-aisiais.
Tais metais indėnų gentis ant Sidabrinio ežero kranto sukvietė naujai įsikūrusio Vilniaus "Skaisčio" tunto skautai, kurie laimėjo didįjį Iindėniados kirvį 1999 metais Pamario tunto rengtoje Indėniadoje Laumės pėdoje. 2001 metų Indėniada buvo ir pirmoji naujai susiskūrusio „Skaisčio“ tunto organizuota stovykla.
Tais metais ant sidabrinio ežero kranto susirinko per 50 narsių karių ir išmintingų žiniuonių. Tuomet krantas pakvipo laužų dūmais, girios dvasios šoko liepsnose ir tipių slėnis skambėjo nuo indėnų karo šokių.

Po visą savaitę trukusios inirtingos kovos po saule ir lietum, vandeny ir ore, didysis kirvis atiteko "Bruišies peleko" skautų genčiai iš Šilutės tunto. Garbingai iškovoję didįjį kirvį, 2001-ūjų metų Indėniados nugalėtojai jį išsivežė namo, užkasė giliai po žėme, ir pažadėjo atkasti, po dviejų metų ir sukviesti gentis naujai kovai. Tačiau, išgyvenus kitas dvi žiemas, atėjo saulėtieji 2003-ieji, Tautinės stovyklos metai. Vis skautai nuo Šilutės iki Vilniaus, nuo Alytaus iki Telšių, pradėjo ruoštis Tautinei stovyklai, o didysis miško dvasios kirvis taip ir liko dūlėti užkastas po žeme kažkur Šilutės apylinkėse.
Nuo to laiko praėjo10 metų. Visą tą laiką didysis karo kirvis buvo pamirštas...

Šiemet, švęsdami savo tunto bei pirmosios mūsų stovyklos 10-ąjį jubiliejų, mes skelbiame visiems, kad suradome ir iškasėme pamirštąjį indėnų karo kirvį!
Todėl kviečiame visus vėl susirinkti į tipių slėnį, prie šventų dūmų stulpų, ant Sidabrinio ežero kranto, dakotų žemėje.

Didysis karo kirvis iškastas ir kviečia gentis į didžiąją kovą!

Hau!

Vilniaus "Skaisčio" tuntas

Kas Naujo?

Skautų naujienos

2011-03-13

Apie Indėniadas