Rugsėjo mėnesį Tautinių bendrijų skyrius pasiūlė mėginti aplikuoti ir sudalyvauti seminare apie romų jaunimą ir jų įgalinimą aktyviau veikti visuomenėje bei romų integravimo klausimus (angl. “Roma Youth Participation: What now?“) . Šiame straipsnyje mėginsiu papasakoti, kaip man sekėsi, apie ką kalbėjome ir kur yra Lietuvos skautija romų jaunimo integracijos klausimu.
Šis seminaras yra anksčiau vykusio seminaro tęsinys, apie jį daugiau galite sužinoti iš brolio Tito straipsnio skautatinklyje „Tai visgi – romai ar čigonai?”.
Mūsų susitikimo tikslas buvo apžvelgti vadinamąjį romų jaunimo veiksmų planą (angl. Roma Youth Action Plan), sudarytą 2016 – 2019 metų laikotarpiui. Planas sudarytas iki 2019 metų, todėl per šį seminarą organizatoriai siekė sužinoti dalyvių idėjas ir mintis romų integracijos klausimu, pažiūrėti kaip sekėsi savo veikloje pritaikyti minėtą planą, kokius veiksmus pavyksta įgyvendinti, o kokius ne.
Seminaras vyko 2019 metų rugsėjo 24-26 dienomis Strasbūre, Europos jaunimo centre (prie pat Europos Parlamento!). Dalyviai buvo iš įvairiausių organizacijų, tokio įsitraukimo siekė Europos Taryba (Council of Europe) vykdydama šių seminarų ciklą. Dalyviai buvo tiek vyriausybinių, tiek nevyriausybinių organizacijų lyderiai, taip pat tie, kurių darbas tiesiogiai nesusijęs su romais.
Pagrindinis minėto plano tikslas – išsiaiškinti skirtingų valstybių, jų organizacijų pozicijas romų jaunimo integravimo klausimu, sužinoti, kokia romų padėtis nacionalinėje ir tarptautinėje politinėse erdvėse. Taip pat - aptarti pagrindines romų diskriminavimo priežastis ir stereotipus. O jų esama įvairių - pavyzdžiui, visuomenės baimė dėl esą romų platinamų įvairių ligų ir plačiai įsitvirtinęs romų kaip narkotikų prekeivių stereotipas.
TAČIAU ne visi romai atitinka stereotipinį lietuvių įsivaizdavimą (kaip ir ne visi lietuviai krepšinį laiko „antrąja religija“). Vis daugiau romų bendruomenės narių keičia savo aplinką, siekia išsilavinimo ar iš visų išgalių siekia išmokslinti vaikus. Turėtume suprasti, jog visų žmonių norai yra panašūs, nepriklausomai nuo jų tautybės, amžiaus ar socialinio statuso.
Kambaryje gyvenau su Italijos piliete – mergina yra pirmoji Pisos miesto romė, kuri siekia aukštesniojo išsilavinimo. Iš seminare dalyvavusios Tautinių mažumų departamento prie LR vyriausybės vyriausios specialistės Gražinos Sluško sužinojau, jog Lietuvoje romų, turinčių aukštesnįjį išsilavinimą, yra tik vienetai, nors pačių romų mūsų šalyje yra virš dviejų tūkstančių.
Paklausite, kaip atrodė seminarai? Jie trukdavo apie 10 valandų, dalyvavo daugiau nei 20 šalių atstovai.
Pirmoji diena buvo skirta susipažinimui, o antroji - praeito seminaro refleksijai ir renginio tikslams ir lūkesčiams nustatyti.
Programa prasidėjo diskutuojant mažomis grupelėmis, kaip būtų galima sustiprinti romų jaunimo identitetą, didinti jų užimtumą, kaip įveikti vadinamąją multidiskriminaciją (pavyzdžiui, jauna romė mergina, turinti vaiką, tikriausiai sunkiai rastų darbo ar laisvai galėtų siekti išsilavinimo).
Beveik visų šalių atstovai sutinka, kad romų bendruomenės jų šalyse patiria diskriminaciją, todėl labai svarbi diskusija buvo ir apie žmogaus teises bei pagarbą vieni kitiems.
“Žmonėms iš tautinių bendrijų tarpo iki šiol tenka garsiai kalbėti ir kartais net rėkti, kad būtų išgirsti”, - tokius stiprius žodžius matomumo ir atstovavimo trūkumui apibūdinti vartoja NVO lyderiai, kurie siekia, jog svarbūs dokumentai būtų verčiami į romų kalbą. Tuo tarpu Lietuvoje aukštesnįjį išsilavinimą turi vos keli romai. Nacionaliniu mastu apie šios grupės integraciją kalbame itin mažai.
Dar vienos dienos tema buvo apie šiandieną. Analizavome, kur esame dabar, diskutavome ir kitu klausimu - jeigu reikėtų naujai priimamo plano dėl romų integracijos, kokie dalykai būtų akcentuotini?
Sutarėme, kad bandymai įtraukti vaikus į įvairią veiklą, turėtų prasidėti nuo susisiekimo su tėvais ir pan. Pirmąją dienos dalį buvo galima pasirinkti norimą darbo grupę ir joje darbuotis - pavyzdžiui, būti romos jaunimo teisinio atstovavimo darbo grupėje (angl. Roma Youth Advocacy), romų genocido dienos minėjimo (angl. Roma Genocide Remembrance) darbo grupėje, žmogaus teisių mokymo ir romų diskriminavimo įveikimo (angl. Human Rights Education and combating antigypsyism) darbo grupėje, jaunimo įgalinimo ir dalyvavimo politikoje (angl. Youth Empowerment and Participation) darbo grupėje arba intersekcionalumo, diskriminavimo įveikimo (angl. Multiple discrimination and intersectionality) darbo grupėje. Įdomiausia man buvo tai, kad skirtingos grupės priėjo labai panašias išvadas, nes priežastys, kodėl romai yra diskriminuojami, kodėl jie neišklausomi politikoje ar patys nėra aktyvūs, yra persipynusios.
Rugsėjo 26 d. buvo skirta veiksmams ateityje aptarti. Dienos programa prasidėjo pirmos ir antros dienų apibendrinimu, mėginome atsakyti į klausimą „o kas bus dabar?“. Darbo diena baigėsi anksčiau, tačiau pripažįstu, buvo labai įtempta. Po aptarimų pasisakė organizatoriai, palinkėjome vieni kitiems gerų ir sklandžių darbų. Nors iš tiesų, visi dalyviai ko gero puikiai suvokė, jog nusimato ilgas ir sunkus darbas iki kol bus pasiekta didelių pokyčių siekiant romų jaunimo lygiavertiškumo mūsų visuomenėse.
Labai džiaugiuosi Tautinių bendrijų skyriaus suteikta galimybe sudalyvauti seminare. Pasisėmiau žinių bei idėjų, kaip Lietuvos skautija galėtų pasistūmėti romų jaunimo integracijos klausimu (pavyzdžiui, į savo veiklas kviesti romų jaunimą, organizuoti įvairių tautinių bendrijų stovyklas „Skautai ne skautams“ principu) ir panašiai. Jei turėsite klausimų ar pasiūlymų - kreipkitės! Veikiant kartu galima pasiekti daugiau.
Justina Zokaitė (Vilniaus kraštas, Kernavės tuntas, Žalčių gildija, el. P. zokaitenr2@gmail.com)