Šių dienų globaliame pasaulyje nebūtina apsiriboti skautavimu tik savo mieste ar tik savo krašte. Dažnai tenka persikelti į kitą gyvenamą vietą, kurioje viskas nauja ir nepažinta, todėl skautavimas vis dažniau lieka tik „mokyklos būreliu po pamokų“, ypač tiems, kurie savo gyvenimo knygoje užverčia mokyklinio gyvenimo puslapį ir žengia į suaugusiųjų gyvenimą tapdami studentais. Jei skautavimas yra daugiau nei būrelis, tai tikriausiai jau lengvai radot informaciją apie jūsų galimybes ir artimiausią vienetą mieste į kurį persikeliate, o gal jau pateikėte prašymą prisijunti į vyresniųjų skautų gretas. Tačiau pasitaiko atvejų, kai gyvenimas pasisuka kita linkme ir persikelti tenka ne tik į kitą mietą, bet ir į kitą šalį. Tai šiek tiek apsunkina skautišką gyvenimą, bet tai ne pasaulio pabaiga – tik dar viena galimybė, apie kurią jums papasakosiu.

Nuo 2010 metų esu skautiškos šeimos dalelė, tad perkant lėktuvo bilietą į Jungtinę Karalystę iš tiek buvo sunku įsivaizduoti ar pavyks užsiimti mylima veikla svetimoje šalyje. Kandidatavimas į vyr. seses padeda neatitrūkti nuo visko, tačiau būnant už tūkstančių kilometrų fiziškai neįmanoma prisijungti prie bendros veiklos. Teko ieškoti kitų alternatyvų pajusti laužo kvapą ir skautiškus potyrius.

Skautų judėjimas yra plačiai paplitęs po visą pasaulį, tad po atkaklaus ieškojimo internetiniuose puslapiuose, žinučių rašymo skautų grupėse, mane pasiekė elektorinins laiškas su kvietimu prisijunti į naktinį žygį ir jo metu aptarti galimybę savanoriauti netoliese esančiame skautų vienete. Va taip ir prasidėjo mano nuotykis su 1st Jordanstown skautų draugove.

Jaunesnieji skautai (Cub Scouts 8–10.5 metų) kartu su skatais (Scouts 10.5–14 metų) bei patyrusiais skautais (Explorer Scouts 14–18 metų) kiekvieną penktadienio vakarą renkasi savo sueigai parapijos namuose. Kiekviena amžiaus grupė turi savo vadovus, gana vyrišką kompaniją. Aš pati padedu užsiėmimuose su skautais, kurių yra 23, tad visose išvykose ir veiklose nuolat reikalingi lydintys ir už juos atsakingi vadovai. Aišku, prieš pradedant veiklą su vaikais, teko sudalyvauti ir pradžiamokslio mokymuose, kuriuose teko ne tik pačiai mokytis, bet ir supažindinti kitus su Lietuvos skautijos uniforma.

Teminės sueigos – tai ranktas į vaikų užimtumą. Su skautais teko ne tik žaisti žaidimus, tačiau siekdami tam tikros specialybės ženklekio turėjome pasinerti į kulinarinius užsiėmimus ir kiek rimtesnius tyrimus apie negalias turinčius žmones vertinant ar saugu jiems mūsų aplinkoje: netoliese yra speciali mokykla akliesiems ir kurtiesiems, tad vaikai ne tik pamatė kiek aplink pavojų tyko negalią turinčių, bet ir patys bandė įsivaizduoti savo potyrius jei negalėtų regėti ar girdėti. Buvau labai nustebusi, kai prieš Šv. Kalėdas į šventinę išvyką prie mūsų prisijungė ir gausus būrys tėvelių, tokio tėvų įsitraukimo dar nebuvau mačiusi. Sniego karas ir kalėdiniai filmai leido tik dar geriau susibendrauti ne tik su vadovais, bet ir su pačiais skautais. Apmaudu, kad dėl sesijos negalėjau prisijungti prie žiemos savaitgalinės stovyklos, tačiau jau su nekantrumu laukiu sekančios sueigos (išduosiu paslaptį, vyksime į oro uoste esančią gaisrinę stotį pažiūrėti kas ten vyksta ir susipažinti su specialybe iš arti).

Nors dar visai ne ilgą laiką esu su šia draugove, tačiau jau pastebėjau keliatą panašumų su Lietuvos skautija. Lyg vakar prisimenu tą šiltą sutikimą ir skautišką artumą nepaisant to, kad mano vardą dar ir dabar taria kiek neįprastai; sueigos prasideda ir baigiasi tvarkinga rikiuote skiltimis (patrols); patyrę skautai dažnai sueigose talkina vadovams – tai jų programos dalis. Aišku, mazgų dar čia neteko rišti ir prie laužo dainuoti, ką buvau pratusi, tačiau dar viskas prieš akis.

Kur panašumai, visada atsiranda ir skirtumai. Pirmiausią tai pastebėjau, jog čia niekas nevartoja kreipinių „sese“ ar „broli“, o ir pačios rikiuotės skirtos tik suskaičiuoti vaikus ir sužinot, kurie neatvyko. Kakraraiščiai visų vienodi, nes tai jų vieneto simbolis, amžiaus grupes skiria marškinių spalva (skautų tamsiai žali, o patyrusių smėlio spalvos). Teko stebėti kaip skautas pereina į pat. skautų programą. Skamba keistai, bet taip – jis pereina. Įžodžio jis nedavė, tiesiog vadovas įteikė kitos spalvos marškinius. Tai tik parodo kokie esame visi skirtingi, bet tuo pačiu vienodi broliai ir sesės.

Po visą pasaulį išsibarčiusi mūsų skautiška šeima, tad ir kur gyvenimas vestų, kad ir kokie pasirinkimai lydėtų, visada rasime vienetą prie kurio galima prisijungti ir skautauti toliau, tik turime prisiminti brolio Roberto Baden-Povelio žodžius: „Kur yra noras, ten yra ir kelias“.

„Brėkštos“ vyr. sk. būrelio kandidatė, sesė emigrantė Eglė