Kas Naujo?

Skautų naujienos

2017-08-31

Vieną kartą Vokietijos BdP stovykloje "Estonteco 2017"...

Lietuvos skautijos delegacija Vokietijoje, BdP organizacijos tautinėje stovykloje 2017 m. liepa-rugpjūtis

Kol vis dar skamba Vokietijos skautų organizacijos BdP (vok. Bund der Pfadfinderinnen und Pfadfinder e.V.) tautinės stovyklos “Estonteco 2017” himnas mintyse ir prisiminimai dar gyvi atmintyje, norisi pasidalinti įspūdžiais iš jos. Ir nors pirmasis stovyklos įspūdis galbūt nesužavėjo (išlipome į visišką purvą po kelių dienų lietaus, o buvo tokių, kurių batai tikrai nebuvo tam pritaikyti), tačiau per 11 saulėtų stovyklos dienų (stovykla vyko 07.26-08.05) viskas išdžiūvo ir visa 20-ties lietuvių delegacija išvažiavo laiminga ir šiek tiek mažiau išsitepusi.

Visgi pirmą dieną pradėjome nuo įsikūrimo:

 

 

Estonteco 2017 dalyvavo skautai iš 25 užsienio šalių: iš Čilės, Pietų Afrikos Respublikos, Ekvadoro, Taivano, Nepalo ir dar daug kitų tolimų (ar nebūtinai) kampelių. Stovyklos idėja buvo sukurti utopinį ateities miestą, kuriame taikiai gyveno skirtingos kultūros, bet taip pat pasaulinio judėjimo idėjos surišti skautai. Stovyklos metu buvo skatinama draugystė, bendruomeniškumas, dalinimasis kultūra, skautiškomis tradicijomis. Dėl to veikė tarptautinė palapinė, kurioje buvo galima sudalyvauti ir įveikti draugystės iššūkį (angl. „Friendship challenge“). Keletas mūsų sudalyvavome, įveikėme užduotis ir už tai gavome specialiai tam sukurtas emblemas.

 

Stovykloje gyvenome neįprastose, tačiau labai patogiose juodose palapinėse (jurtose). Tai tradicinės vokiškos palapinės, kuriose vyko visos veiklos. Nors skirtingo dydžio, bet tokio pat tipo palapinėse ir miegodavome, turėdavome ir dienos programą, ir vakaro laužus. Vienas iš įdomiausių šios stovyklos statinių buvo apžvalgos bokštas. Į viršų užlipus atsiverdavo visos stovyklos peizažas - gražūs juodų palapinių miesteliai ir plevėsuojančios šalių ir vienetų vėliavos. Taip pat nemaža buvo įrengtų poilsio vietų, kuriose buvo iškabinti hamakai ir kiekvienas užsinorėjęs galėjo pailsėti.

 

Kadangi mūsų delegacija buvo sudaryta iš 20 žmonių ir tai šiek tiek per daug priimti vienam vienetui, pasidalinome  į 2 praktiškai lygias dali, tačiau gyvenome su atskirais tuntais iš skirtingų Vokietijos kampelių. Dėl to skyrėsi ir mūsų programa. Pavyzdžiui, mūsų grupė vyko į baidarių žygį, kuriame neišvengėme nuotykių. Mūsų vokietis vedlys kažkodėl nepaėmė mūsų maršruto žemėlapio, tad teko klaidžioti, pasiklysti, šiek tiek pavargti ir pakovoti prieš vėją. Visi plaukę baidarėmis gavo gražų raudoną įdegį kaip suvenyrą ir malonų rytinį dušą vietoj žadintuvo. Bet tai gana smagūs ir po poros dienų tiesiog juoką keliantys prisiminimai. Kiti į žygį patraukė pėsčiomis dar išsiskirstę į grupes po 5-6 ir nuo punktų, į kuriuos atvežė autobusais (ir iš kurių juos pasiėmė grįžti į pagrindinę stovyklavietę), pajudėjome link nakvojimo vietų už keliolikos kilometrų. Diena prasidėjusi debesuotu dangumi greitai tapo karštai saulėta ir žygio metu reikėjo taupyti turimus resursus, kurie buvo pakankamai riboti. Pasiekus nakvynės vietą sekė įsirengimo darbai, maisto ruošimas, maudynės bei poilsis, kadangi kitą rytą turėjome spėti į autobusą grįždami atgal į sutartą vietą nevėluodami.

Kiekvieną stovyklos vakarą vyko masiniai renginiai: atidarymo ir uždarymo renginys, šokių vakaras, tarptautinis bei dainavimo vakarai, dainų konkursas ir kiti renginiai pastovyklėse. Vienas iš jų, kuriame turėjome pristatyti Lietuvą, buvo tarptautinis vakaras. Mes buvome paskirti dalintis viena palapine su Ukrainos ir Kazachstano skautais. Paruošėm 10 minučių pasirodymą, kurio metu pademonstravome lietuviškas dainas, pristatėme artėjančią šimtmečio stovyklą ir trumpai papasakojome apie Lietuvos istoriją ir simbolius. Tačiau labiausiai visiems lankytojams patiko pusę dienos ruošti užkandžiai. Mes paruošėme lietuviškus šaltibarščius (ją skautai praminė „pink soup“), kurių gamyba buvo eksperimentas su pieno ir jogurto kiekiais, nes nebuvo galimybės gauti kefyro (visi vokiečiai labai skeptiškai žiūrėjo į sriubą, kai teko ragauti, tačiau nebuvo nei vieno, kuriam būtų nepatikę). Ir taip pat šiek tiek daugiau nei 2 valandas praleidome virtuvėje kepdami varškėčius, jų recepto buvau klausė netgi dvi savaitės po stovyklos uždarymo, tad manau, kad palikome gerą įspūdį. Buvo smagu išsiaiškinti kas geba dirbti virtuvėje ir kas gali (arba kaip tik negali) atsispirti norui pasmaližiauti mūsų varškėčiais.

 

 

Turbūt daugumai mūsų grupės narių labiausiai patiko diena, kurią praleidome Berlyne. Laiko veltui neiššvaistėme ir aplankėme Berlyno zoologijos sodą, buvome prie Brandenburgo vartų, Antikos muziejuje (muziejų saloje), Aleksandro aikštėje. Taip pat turėjome laiko suvenyrams, turistinėms nuotraukoms ir neilgiems pasivaikščiojimams mažesnėmis grupelėmis, nes turėjome visą dieną galiojančius viešo transporto bilietus.

 

Įdomus pastebėjimas, kad stovykloje buvo ypač daug gitarų. Taip pat vokiečiai turi sukaupę gerokai storokus dainorėlius (apie 400-500 puslapius). Dauguma dainų yra linksmos ir panašios į maršus. Paskutinįjį vakarą vokiečių skautai padovanojo mums vieną dainorėlį, kurį parvežėme kaip suvenyrą su visų mus priėmusių vokiečių skautų vardais, kaip linkėjimais.

 

Viso ko nesurašėm bei neužfiksavome liko prisiminimuose. Tad jei patiko pasakojimas ir smalsu išgirsti daugiau istorijų, nebijok paklausti, mielai pasidalinsim!