Kas Naujo?

Skautų naujienos

2017-03-01

Jėzaus gundymas I gavėnios sekmadienis.

Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona,bet ir kiekvienu žodžiu,kuris išeina iš Dievo lūpų“. Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam tarė: „Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo“. Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, 9 sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“. 10 Tada Jėzus taria: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo. (Mt 4, 1-11).

Švenčiant pirmąjį gavėnios sekmadienį šv. Rašto skaitiniai mums kalba apie gundymus. Nėra žmogaus, kuris nebūtų išgyvenęs gundymo. Pagunda, tai vidinė dvejonė kaip pasielgti – teisiai ar maloniai. Susipurvinti, bet padėti ar išlikti švariam, bet abejingam kito vargui. Kartais gali atrodyti, kad velnio gundymai yra drastiški, tarsi tiesioginis liepimas daryti bloga. Pirmajame skaitinyje iš Pradžios knygos (Pr 2,7-9; 3, 1-7) girdėjome piktojo apsukrumą. Rodos, nekaltas pasidomėjimas: „Ar Dievas iš tikro pasakė: ‚Jums nevalia valgyti nė nuo vieno sodo medžio?“ Pirmas pokalbio su velniu sakinys atrodo nekaltas. Bet po to gimsta abejonė, veiksmas ir savęs teisinimas: aš nekaltas, žmona davę, gyvatė sukurstė, bet juk sprendimą priėmiau aš pats.

Dar subtilesnis Evangelijoje girdėtas Jėzaus gundymas (Mt 4, 1-11). Po atgailos krikšto Jordane pas Joną Krikštytoją, po 40 dienų trukusio pasninko, kai rodos ir kūnas, ir siela švaresni, prisliūkina gundytojas ir linki tau lyg ir tikrai gerų dalykų. Tu alkanas ir maisto nėra. Padaryk, kad šitie akmenys taptu duona. O juk vėliau Jėzus beveik tą ir padarė, bet ne savęs gailėdamas, o kitų. Penkiais duonos kepalėliais sočiai pamaitina 500 žmonių, ar tai neprilygsta akmens pavertimui duona?

Po to gundymas remiasi net Šventuoju Raštu. Jei tu Dievo sūnus pulk nuo šventyklos šelmens žemėn, juk angelai tave turi globoti. Kai mintis ištraukiama iš konteksto ji gali suklaidinti. Juk net Šventajame Rašte parašyta „Dievo nėra“ (Ps 53, 2). Tačiau paskui pasakyta, kad tai paiko žmogaus žodžiai ir išsisukinėjimai, savo nedorų darbų pateisinimui.

O išbandymas valdžia. Žmogus dėl valdžios, garbės ir pinigų gali dūšia velniui parduoti, tėvo, motinos, vaikų ir draugų išsižadėti arba juos apleisti ir bendrauti tik su tais, kurie jam naudingi. Jėzus būdamas Visatos valdovas, karalius, tampa vienu iš mūsų ir ne už nusikaltimus, o dėl mūsų pavydo ir išdavysčių, visų mūsų nuodėmių buvo žiauriai nužudytas.

Ar ne panašiai velnias gundo ir mus? Norėdamas nuvesti mus į nuodėmę ir atitraukti nuo Dievo, jis mėgina pasinaudoti dalykais, kurių mums gyvenime reikia. Jis pasinaudoja mūsų alkiu, kad atitrauktų mus nuo pasninko. Jis pasinaudoja mūsų nuovargiu, kad atitrauktų mus nuo maldos. Jis pasinaudoja mūsų poreikiu ilsėtis, kad priverstų mus pasiduoti tinginystei. Jis pasinaudoja mūsų poreikiu turėti pinigų, kad priverstų mus pasiduoti godumui. Jis pasinaudoja mūsų poreikiu bendrauti, kad priverstų mus liežuvauti. Jis pasinaudoja netgi mūsų sveikata: „O, šiandien tu esi labai pavargęs. Galbūt sergi. Turi pasirūpinti savo sveikata. Turi branginti savo gyvybę. Negali šiandien eiti į Mišias. Taip, šiandien sekmadienis, ir Dievas įsakė švęsti sekmadienį, bet tavo sveikata brangesnė.“ Žinoma, kartais mes iš tiesų sergame ir negalime sekmadienį dalyvauti Mišiose. Tačiau tik labai rimta liga gali atleisti nuo sekmadieninio dalyvavimo šv. Mišiose pareigos. Nepasiduokite šiai velnio pagundai. Mūsų Viešpats po keturiasdešimt dienų pasninko buvo labai alkanas, bet jis atsispyrė velnio pagundai ir nevalgė.

Velnias pasinaudoja mūsų poreikiu mylėti, kad priverstų mus pasiduoti geismui. Piktoji dvasia mums šnabžda: „O, tu turi atsipalaiduoti. Tau reikia šiek tiek malonumų, juk tokia žmogaus prigimtis. Gali pasimėgauti šiomis blogomis nuotraukomis ar filmais.“ Velnias mėgina mus apgauti pasinaudodamas dalykais, kurių mums reikia. Jis nori priversti mus manyti, kad mūsų sveikata, gyvenimas, jausmai ir troškimai yra svarbesni nei Dievo valia ir įsakymai. Tačiau Jėzus Kristus mums primena: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“ Žmogui reikalingi ne tik valgis, gėrimas, poilsis, malonumai, pinigai ir kitos gyvenimo reikmės. Visų labiausiai žmogui reikalinga tikra, neveidmainiška, nesistengianti pavergti, bet save kitam dovanojanti Dievo meilė.

Jei prisiminsime septintąjį skautų įsakymą: „Tavo pirmoji mintis tebūnie skirta kitiems, o tik antroji – sau“, tikrai lengviau atpažinsime ir sugebėsime pasipriešinti tam, kuris stengiasi mus atitraukti nuo Dievo.

 

vyr. sktn. s.v. br. kun. Vilius Viktoravičius