2007-04-17

Apie patirtį labdaros valgykloje „Betanija“

*** Ištrauka iš evangelijos : „Jn 12, 1-11 Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais. Vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris turėjo jį išduoti, pasakė: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ Jis taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas. O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“. ***

Taigi vieną penktadienio rytą sesės Virginija ir Toma susitiko prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios ir ėjo ieškoti valgyklos beveik legendiniu pavadinimu „Betanija“, kurioje kasdien maitinami vargingiausi vilniečiai. Valgyklą Vilniuje įkūrė Kardinolas Audrys Juozas Bačkis, o šiuo metu ją globoja „Lietuvos Caritas“. Ji įsikūrusi netoli bažnyčios, Vilniaus arkivyskupijos amatų centre, buvusiame vienuolyno komplekse. Dirba kiekvieną darbo dieną iki pietų. Žmonės, norintys ten maitintis, turi gauti specialius talonus iš Vilniaus Arkivyskupijos Centro arba savo bendruomenės bažnyčios. Žinoma, tai tik simboliškas dokumentas – jis reikalingas tam, kad kas pora mėnesių besilankantieji galėtų užleisti vietą kitiems, mat visų norinčiųjų valgykla nepajėgia aptarnauti.
Valgyklą rasti buvo nelengva. Paklaidžiojome po amatų centro patalpas, po gražų vidinį kiemelį, o tada nusprendėme užkalbinti kieme sutiktą moterį. Ji būtent ir buvo minėtosios valgyklos vedėja, su kuria mes ir tarėmės dėl pagalbos, pažinties. Deja paaiškėjo, kad kaip tik penktadieniais pas juos ramu, labai nedaug darbo, todėl mes tik apžiūrėjome patalpas, susipažinome su personalu ir susitarėme ateiti savaitės pradžioje.
Kitą trečiadienį klaidžioti neteko – aštuntą ryto buvome valgykloje ir kibome į darbus.
Tiesa, gavome gražias rausvas prijuostes, kurias pamatysite fotografijose. Pradžioje skutome kalną bulvių, kalbėjomės su ten dirbančia virėja Rima, klausinėjome, iš kur kilo valgyklos pavadinimas, smalsavome, kiek žmonių susirenka kasdien. Bulvių skutimas neprailgo. Tada pripjaustėme katilą pekino salotų, ir dar vieną „didžpuodį“ :) baklažanų.
Mums pasakojo, kad žiemą pietaujančių būna daug daugiau, o vasarą mažiau. Žmonių skaičius kasdien priklauso net nuo pensijų ar atlyginimų mokėjimo dienos. Kartais ateina iki 300 žmonių...

***
Virėja su pagalbininkais paruošė pietus, netrukus pradėjo rinktis ir pirmieji lankytojai. Jau skusdama bulves nuo darbų suskeldėjusiomis rankomis virėja Rima mus klausinėjo: „Kodėl atsitiko taip, kad žmonės, visą gyvenimą sąžiningai dirbę, nevogę, šiandien ateina čia, į šią valgyklą?“ . Klausimas nuskambėjo skaudžiai ir asmeniškai, nes ji pati yra sąžininga, atsidavusi savo darbui. Tiesą sakant, mes negalėjome atsakyti...
Išvydome minią jos apibūdintų žmonių – jie neatrodė benamiai ar visiški vargšai, tiesiog daug senyvo amžiaus žmonių, taip pat socialiai remtinų ir buvusių kalinių. Pasipylė daugybė vaizdinių – močiutės vedėsi savo anūkus tarsi į smagią užeigą, moterys traukė didelius stiklainius, kad galėtų parnešti sriubos namiškiams. Daugelis žmonių kažkur skubėjo, valgyklos tempas virė, dėžes, iš kurių tądien buvo dalinamos vynuogės, vos spėjome keisti. Tik viena moteris keistomis, liūdnomis ir savotiškai šviesiomis akimis, paėmusi maišelį vynuogių ramiai dusliu balsu ištarė : „Bet jos visos supuvusios...“ Valgyklos darbuotoja piktai ir smarkiai atšovė, kad ji imtų dar vieną maišelį – namie atsirinksianti, kur geros, o kur blogos. Tačiau toji moteris, kuri po to ilgai, neskubėdama pietavo saulės apšviestoje valgykloje, man itin giliai ir ryškiai įsirėžė į atmintį. Papietavusi viešnia niekur neskubėjo kaip kiti, o tik sunėrusi rankas žvelgė į tolį. Tą akimirką ji pasirodė itin šviesi, rami ir išmintinga, tik su nebeištrinamu lemties bei praeities ženklu. Tas jos klausimas, teiginys, ar tiesiog garsas kaip ji ištarė „ Bet jos visos supuvusios...“ man skamba ligi šiol tarytum paradoksaliai apsakęs visų Tų išskirtinių žmonių žvilgsnius, pasaulėvaizdžius, nelaimes...
***
Valgykla gauna paramą iš „Maisto banko“, „IKI“ bazės, tad visą žiemą turi ir šviežių vaisių bei daržovių. Duonai gauna nuolaidą, todėl daugybę kepalų, garbingai išrikiuotų, išvydome valgyklos prieigose. Beje, būtent „Betanijoje“ prisimeni Duonos vertę, mat žmonės ją graibstyte graibsto. Ji, kitaip nei pvz., minėtos vynuogės, yra kruopščiai skaičiuojama, kad kiekvienas gautų savo dalį.
Ką mes dar sužinojome?
Ogi, kad ten darbuojasi nemažai savanorių, taip pat padeda besimokantieji amatų centre, kuris, beje, yra puikus centras socialiai remtiniems, ar šiaip sunkiai besiverčiantiems jauniems žmonėms įgyti praktišką specialybę tik per vienerius metus. Centras rengia statybininkus, virėjus, siuvėjus. Mokiniams iš kitų miestų ar kaimų, yra net keletas bendrabučio kambarėlių. Šiame centre yra ir įžanginė mokykla jaunuoliams, norintiems ateityje stoti į kunigų seminariją ir tapti kunigais. Vaikinai, mokydamiesi kunigiškos disciplinos ir teologijos, gali pasitikrinti savo pašaukimą. Jie taip pat pietauja „Betanijoje“, o virtuvėje padeda ketvirtadieniais.

Prisijungti prie savanorių galite ir Jūs. Mus ten tikrai labai šiltai sutiko. Ačiū Onutei ir Rimai, ir kitoms moterims. O patirtis, verčianti susimąstyti apie Šventą Duonos kąsnį ir mus supančius Žmones, kurie galbūt turi mažiau maisto savo šaldytuve, bet užtat turi daug Šviesos ir Dievo savo sielose. Ir mes galime, privalome visu tuo dalintis.

Vyksta darbas

Baklažanų pjaustymas

Valgyklos salė prieš pietus

kand. į vyr. sk. Toma Vaškevičiūtė
kand. į vyr. sk. Virginija Antanavičiūtė

Kas Naujo?

Skautų naujienos

2007-04-17

Apie patirtį labdaros valgykloje „Betanija“