2006-09-28
Plieno Žiedas 2006
Dundant traukinio bėgiams ir aidint dainoms galvoje skambėjo : „...turiu Plieninį žiedą savo širdy, savo širdy, savo širdy...
Kas Naujo?
Skautų naujienos
Ankstų rugpjūčio penkioliktosios dienos rytą susitikome Vilniaus autobusu stotyje. Kaip visuomet buvo vėluojančių ir pamiršusių bene pusę reikalingiausių daiktų. Nuo to, žinoma, visiems buvo tik linksmiau. Stotyje mūsų jau laukė geriausi pasaulyje žygio sumanytojai ir įgyvendintojai: Rita, Vytas Pytas penki litai, Julius, Greta ir sese Gražina. Atėjo lemtingas momentas: paaiškėjo aštuonios poros. Burtai lėmė Elenai eiti su Valentu, Laimai su Matu, Sandrai su Robiu, Kamilei su Roku, Gintarei su Mantu, Pušku (Monikai) su Vytu, Yongai su Mykolu, o Aušrai su Vaclovu. Gavę vokus, maistą ir bilietus, palinkėję vieni kitiems sėkmės, patraukėme kiekvieni savo maršrutu.
Ėjome tris dienas. Ši Plieno žiedo dalis buvo didžiausias išbandymas mums visiems tiek fizine, tiek dvasine prasme. Kartu tai buvo linksmiausia ir daugiausiai emocijų sukėlusi dalis. Labiausia stebino tai, kad beveik visi sutikti žmonės buvo paslaugūs, draugiški ir vaišingi.Be jų mūsų kelias tikrai būtų buvęs niūrokas ir žymei ilgesnis.
Pirmoji diena visiems buvo lengviausia ir produktyviausia. Eidami daug juokėmės, Bandėm geriau pažinti savo porininkus, bendravom, grybavom, kvailiojom. Draugiškai varžėmės tarp porų. Kadangi visi palaikėm ryšį, paskambinę klausdavom ar neįkyrėjo porininkas ir kiek kilometrų nuėjo kitos poros. Naktis daugeliui buvo ne tokia smagi, nes nakvojusius ne pižoniškai, o gamtos prieglobstyje gąsdino šernai ir bebrai. Ruošiant vakariene užklupo liūtis ir svajones apie šiltą maistą teko pamiršti.
Antroji diena buvo sunkesnė. Daugeliui iš mūsų stipriai nutrynė kojas, nugarą ar dar kai kurias kitas vieteles... Ėjimo tempai ėmė lėtėti. Gelbėjo tai , kad sustoję pas vietinius gyventojus visada gaudavome vandens, obuolių, net medaus.
Buvo momentų kai kiekvienas iš mūsų nerasdamas kelio, ar tiesiog pavargęs pasijusdavo vienišas, truko kažkur taip pat žygiuojančių draugų, tačiau šį jausmą visuomet nuvydavo draugiškas porininko žodis, dėmesys ar ledų porcija, iš kaimo parduotuvės „Aibė".
Pasibaigus antrai dienai visi laukėme susitikimo su draugais. Tai tapo varikliuku mūsų nutrintoms kojoms. Trečią dieną ėjome lėtai ir tylėdami. Į kuprines tarsi kas pridėjo akmenų, o ir ilsėtis stojom dažnai. Pavakary pamatėm mūsų galutinio punkto bažnyčios bokštus. Skubėdami į sutartą vietą, išvydom džiaugsmingus atbėgančių mūsų pasitikti bendražygių veidus. Manau ši akimirka buvo viena iš maloniausių per visas tris dienas. Salake susipažinom su vietiniu Albinu. Albis net labai mielai palaikė mums kompaniją, belaukiant likusių dalyvių. O Elenos dienoraštyje jis parašė palinkėjimą. Vakare pasiruošėme nakvynei prie ežero. Visi buvom be galo purvini ir pasiilgę šilto maisto. Kol virėjos ruošė vakarienę, kiti maloniai pliuškenosi ežere. Beveik visą naktį praleidome prie laužo. Įspūdžiai liejosi upeliais, garsiai aidėjo dainos. Taip gera buvo matyti, girdėti, bendrauti su išsiilgtais žmonėmis. Visi sėdėjom ir tyliai mastėm ką nuveikėm. Nelengva tris dienas eiti su mažai pažystamu žmogumi, suprasti jį, padėti, išmokti pamatyti kada jam sunku. Galvojom jog tai , kad esam kartu yra didelė vertybė ir turim mokėti vertinti vieni kitus ir priimti tokius, kokie esam. Taip pirmoji PŽ dalis buvo baigta.
Rytas buvo vėsus, tad susirinkę daiktus ir gražiai išsirikiavę , atžygiavom prie Salako bažnyčios. Ten mus pasitiko apsimiegoję vadovai. Atlikę keletą užduočių, patraukėme stovyklavietės link. Kaip šiandien menam mus pasitikusius šiltus pusryčius: ryžius su kondensovke. Po pusryčių įvyko PŽ stovyklos atidarymo rikiuotė. Buvome paskirstyti į dvi skiltis :Geltonoji brigada ir Opšrai.
Opšrų narės Eglės įspūdžiai: „Opšrų skiltis apsidžiaugė gavusi nuostabią vietą, kur turėjo „išaugti" pionierijos statiniai. Tačiau, kai reikėjo pradėti dirbti, išryškėjo skilties narių asmenybės, charakteriai, skirtingi norai, vizijos. Mūsų nuomonės nesutapo ir prasidėjo nesutarimai. Ilgainiui visi pasišnekėję skilties kampelyje, pastebėjome, kad progresas yra. Pradėjome labiau įsiklausyti į vienas kita, dirbti našiai, siekdami vieno tikslo. Nepabūgome sunkių išbandymų ir pradėjome save vadinti skiltimi. Sukūrėme savo dainą. Atsirado nauji „prikolai" , tokie kaip Yongos kaltė dėl išmesto pomidoro, Monikos kaltė dėl išversto puodo su ką tik išvirusiu vandeniu. Išsiaiškinom, kad Vaclovo batų dydis toks pat kaip ir Yongos, o prieš skilties kampelius taip plėšėm serenadas, kad net Gražiną prisišaukdavom padainuoti.
Negalime pamiršti patirtų pojūčių mūsų nuostabiajame, tiesiog Opšriškajame tualete su nuostabia panorama ir patogiu atlošu, bei roko įmontuotu tualetinio popieriaus laikikliu, apdengtu nuo lietaus. Pasistatėme stalą, pasiskolinę iš žvejų atsivežtas kambario duris. Naktimis užklupdavo liūtys ir mūsų daiktai permirkdavo, tačiau mūsų nuostabioji Yongutė įrengė apsaugą, kuri mus apsaugojo nuo vandens. Negalima nepaminėti Eglės įrengtos indaujos, kuri buvo mažutė, bet labai jauki indams, bet ką čia girtis apie save...(na iš tikrųjų Yonga). Visi skilties nariai darė viską ką galėjo, padėdami vieni kitiems , kad skiltis išliktų darni."
Geltonosios brigados skiltis nuo pat pirmosios minutės buvo labai draugiška. Dirbom visi kaip viena ranka. Atmosfera buvo gera. Smagu buvo žiūrėti į besišypsančius veidus, kuriuose spindėjo entuziazmas ir noras pasiekti daugiau nei turim. Pasigaminom Stalą – barą, tualetas nė žingsneliu neatsiliko nuo Opšriškojo.
Geltonosios brigados narės Gintarės įspūdžiai: „Mūsų gyvenimas buvo išties smagus. Sutarėm labai gerai, dirbom darniai ir linksmai. Turėjom nuosavą barą (stalą), už kurio barmenu dirbo Mykolas. Virėju pareigas užėmė Kamilė ir Gintarė. Mūsų tualetas neatsiliko nuo Opšrų. Jis stovėjo nuostabioj vietoj, ežero pakrantėj iš kurios matėsi saulėlydis ir Salako bažnyčios bokštai. Turėjom daug šlapių malkų, kurioms džiovinti išradom naują būdą. O kai mums pradėjo „važiuoti stogas" , atidarėm grožio saloną ir kas norėjo kirposi nemokamai. Mus įkvėpė vadovai, kurie kirptis pradėjo pirmieji."
Dienotvarkė buvo įtempta. Daug laiko buvo skiriama aptarti ir suprasti ką gavome per tris dienas praleistas kelyje. Taip pat mankštinome loginį mąstymą ir vidinius pojūčius, ugdėme skilčių vieningumą ir bandėme skiltyse atrasti kitokį save. Patys gaminomės maistą ir kiekvieną dieną gaudavom užduočių , kurios mums buvo staigmena. Apie jas sužinosit patekę į PŽ ir patirsit tai patys :P. Vakarais, po programos sėdėdavom prie bendro laužo, stebėdavom mėnulį ir krintančias žvaigždes. Vieną vakarą taip besėdėdami mūsų broliai sugalvojo padaryti dovaną sesei Ritai, kuri buvo ką tik išsilaikiusi vairavimo teises. Visą naktį plušėję, montavę, konstravę, broliai per rytinę rikiuotę iškilmingai įteikė Ritai jos naująjį automobilį.
Abidvi skiltys su kiekviena diena stiprėjo ir kiekvienas rasdavo jose savo vietą. Kai Mykolas iš geltonosios brigados išvyko į vestuves, skiltis suprato, kad kiekvienas žmogus yra savitas ir labai svarbi skilties dalis. Mykolo trūko visą dieną, tiek atliekant užduotis tiek bendraujant tarpusavy.
Na , bet viskas turi pradžią ir pabaigą, o geri dalykai turi blogą įprotį greitai baigtis, tada ir PŽ pradėjo slinkti į pabaigą. Paskutinį vakarą , viena po kitos mus džiugino malonios staigmenos:) . Už jas, kaip ir už visa kitą , turime būti dėkingi žmonėms , kurie dėl mūsų labai pasistengė...AČIŪ.
Išaušo išvykimo diena. Apraudodami pačių su didele meile gamintus rakandus, išardėm juos. Sutvarkę pastovyklę ir suvalgę vadovų mums paruoštus pietus, iškeliavom į traukinių stotį.
Dundant traukinio bėgiams ir aidint dainoms galvoje skambėjo : „...turiu Plieninį žiedą savo širdy, savo širdy, savo širdy...
Keista, bet grįžę visi galvojom apie tą patį. Kiek daug gavom ir kiek daug išsinešėm. Kiek naujų pojūčių mumyse subrendo ir išaugo. Visam laikui užmezgėm ryšį tarp žmonių, su kuriais dalinomės viskuo, ką turėjom ir gavom iš jų tai, ko mums trūko.
Pasiekti galima viską, tik reikia siekti.