Kas Naujo?
Skautų naujienos
Sesė Beatričė Leiputė - paskautininkė, vyresnioji skautė, neseniai baigusi Kernavės tunto tuntininkės dešiniosios rankos pareigas, jau dvejus metus - užsienio ryšių skyriaus vedėja, buvusi vilkių vadovė... Tvirta, nuoširdi ir atvira sesė. Sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti, bet visada mieliau skamba tiesiog sesė Beta, kurią prisimenu ir pažįstu nuo pat savo atėjimo į Kernavės tuntą. Taigi mano akimis didžiausias titulas šiuo atveju - žmogus, skautaujantis nuo vaikystės ir vis dar čia kasdien augantis. Taigi, mūsų pokalbis apie skautiškus iššūkius, nuotykius ir apie tai, ką pačiai užsienio ryšių skyriaus vedėjai duoda tarptautinis skautavimas.
Pirmas klausimas visada būna sudėtingiausias - papasakok apie save. Kokie pirmi trys žodžiai ateina į galvą?
Šiuo metu negaliu nieko daugiau sugalvoti kaip miškas, saulė, gėlės. Šį pavasarį leidžiu kiek toliau nuo Lietuvos, čia pavasaris atėjo greičiau. Kankina tas jausmas, kuris ateina kiekvieną pavasarį – greičiau į mišką, į sezono atidarymą. Žinau, kad šiemet jis kaip visuomet bus puikus – gal ne man, bet aš savų alternatyvų irgi randu, tad ne viskas taip jau ir blogai J
Kaip ir kur pradėjai skautauti? Ar prisimeni savo pirmuosius vadovus, autoritetus? Kaip viskas tada atrodė?
Pradėjau skautauti 2001 metais, Vilniaus krašte, Kernavės tunte. Pradėjau būdama vilkiuke, tuomet dar paukštyte, taigi praktiškai perėjau visas amžiaus grupes. Puikiai atsimenu savo pirmuosius vadovus, nes dauguma jų vis dar skautauja, tad tikrai turime bendrų veiklų ir skautiškų interesų. Sunku įvardinti konkrečius autoritetus, niekuomet nesekiau aklai pagal kažkokį kitą žmogų, visuomet stengiuos atrast savo kelią, nuomonę ir būdus ją išreikšti. Žinoma, kai kurie žmonės tikrai žavi ir įkvepia savo darbais. O atsakant į klausimą, kaip viskas tada atrodė..na, viskas iš vaikiškos perspektyvos atrodo labai įdomiai ir spalvotai.
Gal kokią juokingą, pamokančią, linksmą, liūdną istoriją iš tų neatmenamų, priešistorinių laikų, kai pati buvai skautė?
Aš ir dabar skautė, bet man visuomet sunkiai sekėsi su istorijomis, ypač kai kažkas prašo „ką nors“ papasakoti! Iš buvimo skaute prisimenu puikias vasaros stovyklas ir žygius, o ypač vienas Jonines kartu su sesėmis Kernavėje – vainikai, burtai, Neris, dainos..džiaugiuos, kad tas paslaptingumas ir ramuma vis dar niekur nedingsta.
Dalyvavai ne viename tarptautiniame renginyje, stovykloje, projekte. Pamenu, kad tikrai buvai Pasaulio skautų Jamboree Anglijoje, dar kai pati buvai patyrusi skautė. Panašu, kad tarptautinis skautavimas visada traukė. Kas iš visų tų renginių tau įsimintiniausia? Gal gali papasakoti, kokių nors įdomių ir smagių detalių arba faktų?
Tarptautinis skautavimas visuomet traukė kaip neatskiriama mūsų kasdienio skautavimo dalis. Labai įdomu pirmąkart suvokti, kad skautų yra ir kitose šalyse, kontinentuose, o ypač pirmąkart su jais susidurti. Prisimenu pirmą savo tarptautinę stovyklą Lenkijoje - tai nebuvo skautiška stovykla, tačiau lietuvių delegacija buvo iš Lietuvos skautijos. Keliavome po pietinės Lenkijos kalnus, tuo metu buvau dar skauto amžiaus, tempiausi savo gitarą... ir tikrai nesitikėjau tokių nuostabių kalnų ir iššūkių! Iš šios puikios kelionės atkeliavo ir žaidimas „Alėja go go“ bei skautiškos draugystės. Na, o įspūdingiausias renginys tikriausiai ir buvo Pasaulio skautų Jamboree Anglijoje – visgi mąstai ir kultūros mišiniai daro savo bei suvokimas, kad mes visi siekiam tų pačių tikslų, turime tuos pačius skautiškus įsitikinimus.
Kada prisijungei prie pirmijos skyrių veiklos? Kas paskatino tai daryti? Ką veikei?
Prie Pirmijos skyrių veiklos, konkrečiai Užsienio ryšių skyriaus prisijungiau būdama patyrusi skautė, galbūt 16-os metų. Puikūs įspūdžiai iš tarptautinių kelionių ir stovyklų paskatino norą prisidėti prie skyriaus ir padėti viską įgyvendinti, pamatyti tą virtuvę. O veikiau praktiškai viską, ką ir galima skyriuje veikti – pradedant nuo mažiausių vertimo, skelbimų ir straipsnių rašymo darbų, vėliau priaugau iki svečių pasitikimo, projektų kuravimo iki buvimo skyriaus vedėja. Paragavus įmanomų pareigybių skyriuje nebesunku įsivaizduoti, ką veikia skyriaus vedėjas ir kokios jo pareigos. Būdama skyriaus nare visuomet didžiavausi mūsų puikiais vedėjais – kiekvienas jų, o mačiau jų bene tris iki savęs, išskirtinis ir puikus komandos lyderis, turintis tvirtą nuomonę ir gebantis „pastovėti“, ko tikrai prireikia būnant šioje pareigybėje.
Jau beveik dvejus metus esi Užsienio ryšių skyriaus vedėja. Kaip tie metai atrodė? Kaip paaugo skyrius, kas svarbiausio įvyko?
Sakyčiau, kad labiausiai aš paaugau J Pirmieji metai buvo tikri įvadiniai metai, kuomet stengiesi aprėpti neaprėpiamą, daryti super turbo, nes iš tiesų vis dar nežinai tikrų apsukų ir kiekio, kurį jos gali pavežti, tad tie metai buvo ne tiek produktyvus, kiek aktyvūs, bet tiek skyriui, tiek man pačiai suteikė nemažai patirties. Antrieji metai – viskas tris kartus paprasčiau ir lengviau, kuomet supranti, kas su kuo valgoma, o ir skyrius po truputį auga ir turi savo atsakomybes. Nežinau, ar čia jau vieta paminėti, bet Užsienio ryšių skyrius labai laukia naujų vėjų ir naujų galvų, norinčių praeiti visas skyriaus „pamokėles“ pradedant mažiausiais darbais ir, po truputį įgijant patirties, imtis tikrai įdomių projektų!
Kaip paaugai pati? Ką tau davė vadovavimas didžiausios skautiškos organizacijos Lietuvoje ryšiams su užsieniu?
Na, čia galbūt galima išskirti du aspektus – viena yra vadovauti Pirmijos skyriuj, antra yra atstovauti Lietuvos skautiją užsienyje. Kalbant apie antrąjį – šis žingsnis tikrai įdomus ir reikalaujantis daug pastangų, nuo menkiausio etiketo žinojimo, bendravimo subtilybių iki visapusiško mokėjimo įvertinti situaciją. Kartais tikrai būna keblu būti palyginti jauno amžiaus ir dar mergina, konferencijose dalyvaujant su du ar triskart vyresniais, didžiulią patirtį turinčiais ir valdančiais didžiausias skautiškas organizacijas žmonėmis. Iš to galima pasisemti didžiulės patirties ir išmonės, kiekvienąkart kažkur vykstant apgalvoju, kokios LS silpnosios pusės ir iš kieno patirties galime pasimokyti. Europoje daugybė šalių yra praėjusios sunkųjį organizacijos vystymosi ar federacijos įsteigimo kelią – juk didžiausia gyvenimo paslaptis ir yra mokėti sau pritaikyti jau išrastą formulę ir nekartoti tų pačių klaidų.
Šiuo metu gyveni Amsterdame. Kaip sekasi skautauti per atstumą? Girdėjau, kad dalyvausi ir tarptautiniuose Medinių kauliukų mokymuose, kurie kaip tyčia vyks Nyderlanduose.
Taip, šiam semestrui esu išvykus į Erasmus mainus Vrije Universitete Amsterdame. Skautauti per atstumą sekasi gerai – galbūt negaliu aktyviai fiziškai skautauti su savo vienetu ar Pirmija, bet visus darbus tikrai įmanoma nudirbti per atstumą, tam tikrose situacijose reikia tik gerai pasukti galvą. Prieš jau beveik porą savaičių dalyvavau Europos skautų simpoziume Dubline, tad ir toliau atstovauju Lietuvos skautiją. O jau bene po savaitės prasidės minėtieji Medinių kauliukų mokymai, praėjus atranką ir aš ten patekau – niekada nenustokime augti.
Ir paskutinis klausimas. Šiuo metu vis daugėja savanorystės pasirinkimų, jau nekalbant apie apmokamo darbo paieškas ir įvairius alternatyvius laisvalaikio praleidimo būdus, tad kodėl (vis dar?) skautai?
Kadangi šiuo metu esu studentė ir būsiu dar bent ateinančius metus, turiu šiek tiek daugiau laisvo laiko, kurio apmokamui darbui tikrai neužtektų, o ir gyvenimo etapas toks, kur fokusuotis pirmiausia norisi ties mokslais ir kitokiais pamatais. Taigi didžiąją dalį laisvalaikio atiduodu skautams, nes čia vis dar nematau galo ir krašto augimui, galvoje sukasi šimtas minčių, ką galima tobulinti tarptautinėse perspektyvose, tad kol svajonės ir tikslai nebus pasiekti – niekur nedingsiu iš aktyvaus rato J Apie kitus savanorystės ir alternatyvius laisvalaikio praleidimo būdus – super, mielai pati išvykčiau savanoriauti pagal Europos Savanorių Tarnybos programą, bet first things first, kaip sakoma.
Ačiū už pokalbį!
Laima