Kas Naujo?

Skautų naujienos

2013-02-11

Ar būti vyr. skautu – savaime pasididžiavimo vertas dalykas?

Buvimas vyr. skautu yra veikimas

Aną savaitę skautatinklyje atsirado kasmetinis pranešimas – kvietimas į Lietuvos skatijos vadovų Suvažiavimą. Vienas iš pranešimo punktelių – informacija kandidatams į Lietuvos skautijos Tarybą. Prisiminusi menką kandidatūrų skaičių pradėjau mąstyti apie vyr. skautus. Pamąsčiau, kad Taryba yra viena iš vyr. skautiško veikimo formų, bet retas vyr. skautas ir pasirenka šitaip veikti (žinoma, kartais sutrukdo ir paskautininko laipsnio neturėjimas).

Šita akimirką šmėstelėjusi mintis paskatino daugiau pamąstyti,  kaip dar vyr. skautai renkasi skautauti.

--

Daug kas, įskaitant mane pačią, dėl įvairių gyvenimo aplinkybių negali skirti laiko kassavaitiniams užsiėmimams su vaikais. Tačiau daug vyr. skautų nori būti aktyviais skautais ir dar laiko save tokiais. Dalis jų išties užima kokias nors pareigas, kurios leidžia lanksčiau planuoti savo laiką. Tačiau nemaža dalis vyr. skautų aktyviu skautavimu laiko tiesiog buvimą vyr. skautu ir dalyvavimą susitikimuose su kitais vyr. skautais.

Esu bendravusi su vyr. skautėmis, gintarėmis, vyčiais ir budžiais iš daugumos būrelių. Ir man krito į akį viena vyr. skautavimo yda, pasitaikanti tikrai daug kur - kai įsivaizduojama, kad buvimas vyr. skautu – suprask, vyr. skautų simbolių nešiojimas – jau savaime yra nuopelnas. Tačiau iš tikro vyr. skautiškas kaklaraištis nereiškia jokio nuopelno ar pranašumo. Tiesiog būti vyr. skautu yra toks pat nuopelnas, kaip būti „pilku“, „žaliu“, patyrusiu skautu. Vyresniojo skauto kaklaraištis savaime nėra joks išskirtinumo ženklas, turintis teikti didesnį pasididžiavimo jausmą jo nešiotojui.

Tiesa, pirmaisiais vyr. skautavimo mėnesiais pagarbos skautas yra vertas – dievai žino, ką jam teko padaryti, ką patirti, kokias kliūtis ir užduotis įveikti, kol jis įgijo kitų vyr. skautų pripažinimą ir teisę ištarti tuos žodžius „aš pasižadu tarnauti“.

Na, bet „fejerverkai“ baigiasi, o skautavimas tęsiasi jau perėjus į naują – tarnystės - lygmenį. Tačiau tarnystė yra aktyvus veiksmas, o ne vien kažkoks palaikantis, pritariantis buvimas, kurį kai kurie skautai traktuoja kaip aktyvų skautavimą. Todėl „būnu vyr. skautas, būnu su vyr. skautais, reiškia, aktyviai skautauju ir šiaip esu šaunus“, negalioja. Vyr. skauto kaklaraištis yra simbolis, suteikiantis teisę esantiems aplink tikėtis iš šio kaklaraiščio nešiotojo daugiau. Ir tik nuolatinis šito daugiau išpildymas, įžodžio metu duoto pažado tesėjimas yra vyresniojo skauto išskirtinumo ženklas. Vyresniojo skauto kaklaraištį dera nešioti su padėka, kad manimi (kaklaraiščio nešiotoju) išreikštas pasitikėjimas, ir pasiryžimu to pasitikėjimo nenuvilti.

Taigi vyr. skauto kaklaraištis reiškia ne nuopelną, o įsipareigojimą. Tikrai būti vyr. skautu reiškia ne tiesiog nešioti vyr. skauto kaklaraištį, bet aktyviai veikti. Buvimas vyr. skautu yra veikimas.

Be abejo, gyvenimo aplinkybės diktuoja tą veikimo intensyvumą – kartais įmanoma įsitraukti daugiau, kartais tenka ar net reikia kiek atitolti ir padaryti kokį mažesnį darbelį. Be to, vyr. skautiškas veikimas gali ir turi išeiti ir už organizacijos ribų. Kartais skauto organizacijoje nematyti, bet jis daro vyr. skautiškus darbus gyvenime. Išties, apie vyresnių už mane vyr. skautų tarnystę organizacijoje ir visuomenėje tada, kai pradedama kurti šeima, rimtomis atsakomybėmis įtraukia profesinė veikla ir pan. – nelabai galiu kalbėti. Dar trūksta amžiaus ir patirties.Todėl šį tekstą labiau taikau savo bendraamžiams ir jaunesniems už mane vyr. skautams, norėdama priminti, kad vyr. skauto įžodis yra ne finišas, o startas.  


Psktn., vyr. sk., fil. Simona