– Tsss, tyliau, nejudėk..
– Kas                   dabar?
– Cit gi sakau... įsiklausyk. Girdi?
– Tave? Žinoma, kuo puikiausiai!
– Ne, ne mane… man rodos, Žiema ką tik išleido paskutinį atodūsį...
– Aaa, maniau čia tavo šešėlis atsitrenkė į manąjį.
 

Taip bepliurdami du triukšminuliai skriejo per Žemelės Karalystę. O Karalystė didžiulė – joje gyveni ir tu, ir aš. Sakoma, kad ji neturi nei pradžios, nei galo, bet jei suskaičiuotum visus akmenėlius aplink artimiausią ąžuolą, o po to padaugintum juos iš to skaičiaus, kurį geriausiai atsimeni per savo gimtadienį, tai maždaug tiek metų reikėtų jai visai apkeliauti. O mažieji skrajūnai triukšminuliai todėl taip ir vadinami, kad yra per lėti apskrieti visiems Žemelės pakraščiams ir džiuginti naujienomis. Vienintelis būdas – triukšmauti ir taip perduoti žodį savo gentainiams, nuo medžio prie medžio, nuo dobilų pievos iki rūgštynių kalno, ir taip per visą Žemelės Karalystę. Mažais sparneliais mosuodami, jie skleidžia žinią – didelę ir mažą. O šįkart ji begalinė! Tokia pasitaiko lygiai keturis kartus per metus... Artėja diena, kai mainosi karaliai ir keičiasi įstatymai.

Karalius Pavasaris yra visų mylimiausias. Jis plačiausiai šypsosi ir lepina savo gyventojus: viską nuspalvina kaip įmanydamas – žaliai, raudonai, geltonai! Jis negaili kvapų, nepyksta dėl triukšmo ir skiria medalius už grožį tiems, kurių nosytes strazdanomis gausiausiai nubarsto Saulė. Ši dangaus šviesuolė yra sena Karaliaus Pavasario simpatija... Net drąsuolis Mėnulis nepyksta ant Pavasario už tai, kad jo sargyba Karalystėje būna žymiai trumpesnė. Jo pareiga yra saugoti visų, nuilsusių per dieną, sapnus nuo tamsiausiojo, piktojo ir neaprėpiamai gobšaus, siaubingo ir neįmanomai didžiulio, paties paties nedraugiškiausio ir kvailiausio, brrr baisu net vardą jo ištarti! Nuo slibino Spjaudaliaus Baisūniškio...

Net Karalius Pavasaris yra bejėgis prieš jo rūstumą ir piktus kėslus. Jis dar pamena tuos laikus, kai slibinas buvo vadinamas tiesiog smaku, ir kaip sykį toks Jurgis tą smaką dobė... Tada buvo jaunas, stiprus ir nugalėjo slibiną. Žemelės Karalystėje daugelį metų tvyrojo ramybė ir taika. Karalius išleido vienintelį baudžiantį įstatymą savo karalystėje. Jis uždraudė blogas mintis, piktus žodžius ir bet kokias niekšystes silpnesniems už save. Mat visi šitie dalykai, lyg didžiausi vitaminai, augina Žemelėje siaubūnus ir teikia jiems jėgų. Jie stiprėja paslapčiomis ir laukia, kol galės sugriauti pačią didžiausią šventę, užpulti mažiausius gyventojus, pagrobti svajones, apkramtyti namų stogus, apspjaudyti visus Žemelės kampus ir, oi kiek dar daug baisų baisių dalykų!

O Žemelės Karalystės gyventojai, tiek maži, tiek dideli, jau spėjo pamiršti ir Jurgį, ir Smaką, ir tą ilgą legendą apie jų kovą. Kai kurie sako, kad tai prasimanyta istorija… Jie seniai nepaiso Karaliaus Pavasario įstatymo ir nė nenutuokia, kad giliai giliai po žeme laimingai snaudžia piktavalė būtybė… Ją pastebėjo ne kas kitas, o smalsieji triukšminuliai… Jie sakė matę galybę burnų, net ne devynias ir ne dvylika! Dar regėjo ilgus liežuvius, milžiniškas letenas ir gleivėtą kūną didumo sulig aukščiausiuoju debesimi… Nedelsdami pranešė Karaliui Pavasariui apie tai ir jis liūdnai nuleido galvą… Suprato, kad vos tik spės perimti karūną iš Žiemužės, Spjaudalius Baisūniškis puls Žemelę…

Kad Karalius Pavasaris tvirtai atsistotų ant kojų ir galėtų džiuginti, jam reikia didžiulės kariuomenės. Kaip manai, gal jau esi pakankamai stiprus eit į mūšio lauką nugalėti Spjaudaliaus Baisūniškio, senojo smako anūko? Pavasariui baisu, kad jeigu tau pristigs drąsos, Saulė gali užgesti iš liūdnumo... O be jos niekada niekada neateis Pavasaris ir jo šventė…

Tokia tad istorija pasiekė vieną brolį vytį prieš keletą dienų… Jis ja pasidalino su mumis visais, tad, broliai ir sesės, galąskim ryžtą, būkim budrūs ir laukime, kol bus paskelbta  svarbiausio šių metų mūšio vieta ir laikas.

Triukšminuliai sakė: „Laukite istorijos tęsinio…“, o mes sakom, kad nelauksime, mes patys ją sukursim!