Skaičiai ir datos yra tie dalykai, kurie tarsi kilometrų stulpai ženklina laiko ir gyvenimo kelius. Sustoję prie 94 pagalvojam, kad iki simbolinio šimto liko visai nedaug ir prisimenam pirmą, nuo kurio viskas prasidėjo. Šie, 94-ji, svarbūs, nes šiemet gyvuojame tiek pat laiko, kiek ir Pirmoji Lietuvos respublika bei jos skautai – dvidešimt du metus. Palyginkim, kuo buvo, ką nuveikė skautai tada ir dabar.

1940 metais skautai buvo didelė, įtakinga valstybės globojama ir remiama jaunimo organizacija, visuomenėje žinoma, nors ir nevisų mylima dėl politikų sprendimo „globoti“ skautus. 1918 – 1940 buvo surengtos dvi tautinės stovyklos, dalyvauta tarptautinėse stovyklose, Roberto Baden – Pauelio atvykimo proga 1933 m. surengtas sąskrydis Palangoje. Skautų gretose pabuvojo, pasak Petro Jurgėlos, virš šimto tūkstančių vaikų ir jaunuolių, buvo leidžiama gausi skautiška periodika – Skautų aidas, Skautų vadas, Skautybė, Vadovė, išleista lietuviškai Skautybė berniukams. Kita vertus – prezidento globojami lietuvių skautai taip ir netapo dominuojančia jaunimo organizacija,neįsigijo namų ar stacionarios stovyklavietės.

Dabar, 2012 skautai Lietuvoje susispietę į keletą organizacijų, visuomenėje žinomi, bet nėra įtakingi tačiau jaunimo organizacijų tarpe, manau, viena pagrindinių ir svarbiausių organizacijų. Dėl paramos veiklai konkuruojama – ir gana sėkmingai – su kitomis organizacijomis ir įsigyta Skautų žemė. Surengė keturias dideles tautines stovyklas, priklauso pasauliniam skautų biurui, dalyvauja užsienio stovyklose. Net du kartus perleido Skautybę berniukams (redaktoriai Žydūnas Plilitauskas ir Rasa Dumčiūtė). Viena sėkmingiausių naujovių, savotiškai kompensuojanti tradicinius informacijos sklaidos kanalus manyčiau, yra skautatinklio projektas.

Kuris laikotarpis buvo sėkmingesnis ar produktyvesnis paprastai ir teisiai atsakyti sunku. Abu turėjo privalumų ir trūkumų, silpnesnių ir stipresnių vietų, tačiau skautybė ir tada ir dabar dovanoja vaikams buvimo skautų džiaugsmą ir malonumą.

Pernelyg susirūpinus lyginimu galima pamiršti pačią pradžią. O ji, pasak vyriausiojo skautininko Jono Kuprionio, buvo tokia – Vilniuje, Tėvynės sargo redakcijos patalpose septyniolikos metų jaunuolis – Petras Jurgėla pusiau skaitydamas papasakojo apie naują judėjimą – skautus ir pakvietė norinčius jais būti po paskaitos pasilikti. Pasiliko dvylika jaunuolių – būsimų pirmųjų skautų. Pasiliko dėl to, kad jau iki tol žinojo, kas yra organizacija, buvo ateitininkais. Vytauto Didžiojo gimnazija buvo pirmieji skautų namai ir lietuvybės tuo metu itin daugiataučiame mieste centras. Tuo metu kūrėsi ne tik skautai, kūrėsi valstybė ir dažnam vyresniųjų klasių gimnazistui šūkis Dievui, Tėvynei ir artimui reiškė Tėvynės gynimą tiesiogine prasme. Beveik visi skautų vadovai buvo savanoriai, dalyvavę nepriklausomybės kovose. Tačiau grįžkime prie skautų.

Pirmasis naujo skauto reikalas buvo įsigyti lazdą ir kaklaraištį – ir jis jau skautas! Skautų priesakai ir gerasis darbelis buvo pakankamas teorinis pagrindas skautavimui o visa kita buvo išrandama, atrandama, sugalvojama. Žinių trūkumą kompensavo didžiulis noras būti skautu. Tai matydamas Petras Jurgėla su broliais leido Skautų aidą, rašė knygas, nepraradusias aktualumo ir šiandien (ar skaitėte? J), iki savo išvykimo į JAV 1931 m.visokeriopai rūpinosi skautybės populiarinimu. Po to – taip pat, parašė kol kas vienintelę lietuvių skautų istoriją.

Apie ką dažniausiai būna pamirštama kalbant skautų gimtadienių progomis? 1940 – 1990 m. lietuviškas skautavimas vyko ne mažiau intensyviai ir labai aukštame lygyje, tik ne Lietuvoje. Lietuvių skautai veikė Vokietijoje, kur įvyko 1948 m. tautinės stovyklos, JAV, Kanadoje, Autralijoje ir kitur. Archyvuose gulintys dokumentai atkuria labai gyvo, judraus ir organizuoto sąjūdžio paveikslą, kuris ir šiandien gali būti pavyzdžiu mums, skautaujantiems čia, Lietuvoje ir ne visada tai įvertinantiems. Išeivijos skautų vaidmuo prieš dvidešimt metų, judėjimui atsikuriant Lietuvoje dar nėra iki galo įvertintas, tačiau be abejo jis labai didelis.

Iš beveik šimtmečio perspektyvos žvelgiant į ateitį ir linkint, kad ji būtų kuo šviesesnė manyčiau, kad šiandieninių skautiškų išradimų ir reformų rezultatai pasimatys po kelių metų ir nebūtinai bus tokie, kokių tikimasi. Iš kitos pusės – skautai gyvuoja, nes turi tvirtus bendrus visam pasauliui principus, savitas, istoriškai susidėjusias, lietuviškas tradicijas ir kuria naujas idėjas.

Su gimtadieniu!

Giedrius Globys