Mieste „N“ labai sėkmingai veikia skautų draugovė. Žaidimai, žygiai, užsiėmimai visiškai užpildo vaikų laisvalaikį. Visos veiklos siela yra draugininkas. Jis nepriekaištingas autoritetas, organizatorius ir visų sumanymų įkvėpėjas. Jis yra visų galų meistras, smulkiai papasakos apie tai, kaip reikia padaryti bet kokį skautų apyvokos reikmenį. Dauguma ūkio ir draugovės būklo pagražinimų padaryta jo pačio rankomis. Laisvo laiko turi pakankamai, darbą su vaikais myli ir visame kame gilinasi iki smulkmenų. Netikėtai, atsižvelgiant į susiklosčiusias sąlygas, draugininkas palieka draugovę. Vaikai liko našlaičiais: nėra kas pataria, nėra kam suorganizuoti žygį, žaidimą arba paprastą skilties sueigą. Liko skiltininkai, bet ar gali jie, skautų nuomone, pakeisti ryškų, viską žinantį vadovą? Skautai žino, kad skiltininkai gavo tiek pat žinių, kiek ir jie. Skiltininkai nepasitiki savimi: nežino savo galimybių, neįpratę prie savarankiškumo, nedrįsta imtis atsakomybės, nes tuo metu, kai buvo atsakingas draugininkas, jie nejautė poreikio tai daryti.

Iš inercijos skiltininkai dar bando kažką daryti, bet labai greitai „įsitikina savo bejėgiškumu“ ir nuleidžia rankas. Nesenai žydėjusi draugovė griūva arba, geriausiu atveju, gyvuoja tik su trumpais veiklos žybtelėjimais.

Toks schematiškas pavyzdys yra nelabai nutolęs nuo mūsų realybės. Jis gali būti pastebimas mūsų vadovų veiklos praktikoje. Nereikia ginčytis dėl to, kad tokia veiklos praktika savęs nepateisina. Tad norėtųsi pasidalinti patyrimu ir pastebėjimais, kaip padėti atsikratyti klaidingų ėjimų dirbant su skautais.

Iš draugininko pusės klaidingas ir neteisingas yra noras, kaip galima dažniau pakeisti/ pavaduoti skiltininkus „silpnosiose vietose“. Jaunų ir nepatyrusių skiltininkų veikloje tokių „silpnų vietų“ būna labai daug, tačiau vadovui kaskart įsiterpiant į skiltininkų darbą, jis ant savo pečių pamažu užsideda visą skiltininkų darbą ir atsakomybę. Vadovui draugovės veikloje nudirbant visus darbus ir ignoruojant savarankiškų, iniciatyvių skiltininkų lavinimąsi, draugovės griuvimas tampa neišvengiamas tuo metu, kai draugininkas paliks draugovę. Didžiausia blogybė yra ta, kad draugovės veikla visiškai priklausys nuo to, kiek laisvo laiko turi draugovės vadovas ir kiek jo gali skirti draugovei. Tokiu atveju draugininkas ištisus mėnesius ir metus turi būti savo jėgas ir dėmesį sutelkęs į darbą su draugove. Įmanoma dirbti su tokiu susitelkimu, bet laikui bėgant pavargstama, vis dažniau prisimenami apleisti asmeniniai reikalai ir siekiama atsiriboti nuo perdaug darbo reikalaujančios veiklos. Tačiau draugovės gyvybingumą galima palaikyti ir  išeikvojant mažiau jėgų ir laiko. Puikiausias pavyzdys – skilčių sistema. Iš to, kaip retai mūsų draugovių veiklos praktikoje galima matyti funkcionuojančią skilčių sistemą, galima teigti, kad ne visi vadovai laikosi vienodų skautiškos veiklos principų, nors juos įgyvendinti nėra lengva.

Viena didžiausių vadovo pagundų yra noras greitai pasiekti norimą tikslą ir kad jį lydėtų sėkmė. Puikiai suprantamas jauno, o kartais ir „seno“ vadovo troškimas kuo greičiau pasiekti norimą savo darbo rezultatą. Tuo tarpu pagalbininkai, su kuriais jis pradeda veiklą, yra nepatyrę, nepakankamai pasiruošę techniškai ir psichologiškai suteikti pagalbą. Jeigu jie ir imasi atlikti vieną ar kitą užduotį, vis tiek vadovui reikia skirti daugiau laiko ir jėgų paaiškinti užduotį ir kaip ją reikia atlikti, o juk pačiam nueiti ir padaryti bus greičiau ir geriau. Taigi laukia ilgas ir kruopštus, kitiems nepastebimas darbas su skiltininkais, kol jie sugebės gautą užduotį atlikti tiksliai, iniciatyviai ir savarankiškai. Tokiam darbui galima „sugaišti“ daug veiklos mėnesių, bet „laikas nelaukia“...

Norėdamas kuo greičiau padaryti darbą, vadovas imasi vis daugiau ir daugiau pareigų, su kuriomis „negali“ susidoroti skiltininkai: jei skiltininkas negali pravesti sueigos – pats ją praveda, negali suorganizuoti pasivaikščiojimo į mišką – suorganizuoja pats. Laikui bėgant, pats   to nepastebėdamas, vadovas jau veda visas sueigas skiltyse, stebi lankomumą, rūpinasi skilties inventoriumi ir t.t., įsigilindamas į tūkstantį smulkmenų, kurios atitolina jį nuo draugovės veiklos planų. Taip norėdamas viską padaryti kuo geriau ir greičiau, vadovas tampa „darbiniu asilu“, vežančiu visą draugovės darbų svorį, o skiltininkai ir skautai tėra tik eiliniai. Skilties sistema tėra tik organizacinis suskirstymas ir neatlieka tikrosios savo funkcijos, skiltis negyvena prigimtinio  savo gyvenimo. Skiltininkai išlieka, bet jie tampa bereikšmėmis, neautoritetingomis, neatsakingomis figūromis. Draugininko autoritetas juos užgniaužia ir jie negali nė žingsnio žengti be jo instrukcijų, nežino savo vietos ir teisių. Tokie liūdni laikinų pasisekimų rezultatai, deja, sutinkami mūsų darbe. Daugelis bando pastatyti statinį be pamatų ir stebisi tuo, kad statinys tuoj pat griūva, kai tik nuimamos atramos, kurios statinį prilaikė – vadovo energija ir pasiaukojimas, jo autoritetas ir organizavimo veiksniai. Tikru pamatu gali būti:

1. griežtai nustatytos ir griežtai vykdomos užduotys draugovėje tarp vadovo, skiltininko ir eilinių skautų;
2. tvirtas skiltininkų autoritetas (moralinis ir techninis pranašumas);
3. gerai sutvarkytas vidinis skilčių gyvenimas (tradicijos, ūkis, pareigos ir t.t.).

            Draugininkas turi aiškiai įsivardinti savo vietą draugovės gyvenime, nustatyti ribą, kiek gali dalyvauti vidiniuose skilčių reikaluose ir sukurti teisingus santykius draugovėje. Paskutinį teiginį galima pavaizduoti laiptais: žemiausioje laiptelio pakopoje yra skautai, antroje – skiltininkai, trečioje – vadovas. Šios laiptinės pakopos reikia griežtai laikytis, prižiūrint kad skiltininkai savo moraliniu ir techniniu pasiruošimu būtų aukščiau savo skilties skautų bei, padedant jiems tą pranašumą pasiekti.

            Gyvenime retai galima surasti įvairiapusiškai paruoštus skiltininkus, tad draugininkui reikės juos paruošti, pripratinti juos būti atsakingais už skilties būklą; parodyti jų vietą skiltyje ir nuolatos duoti idėjų pasirinktai skilties veiklai.

      Vadovo darbas su skiltininku turi būti pirmoje draugovės darbų vietoje. Svarbiausia reguliariai surinkti draugovės štabą aptarti programą ir veiklas skiltyse. Štabo sueigose reikia reikalauti ataskaitos iš skiltininkų apie skilties veiklą net ir tuomet, kai vadovas puikiai žino apie tai. Skiltininkų paruošimą geriausia daryti kaip bendrus užsiėmimus su skiltininkais, bet neapsiribojant vien tik jais, papildomai pasikalbėti prieš kiekvieną skilties sueigą.

      Idėjas skilties veiklai skiltininkams reikia duoti individualiai, kad veikla nebūtų kuriama pagal kitų skilčių veiklos šablonus. Kuo glaudžiau vadovas bendraus su skiltininkais, tuo lengviau bus dirbti, skiltys gyvens savo gyvenimą, bus užtikrinama draugovės veiklos sėkmė. Pirmi veiklos rezultatai pasirodys negreitai, 3-4 mėnesius darbas su skiltininkais šlubuos ir tik tuomet, kai skiltininkai supras savo vietą skiltyje ir pradės vadovauti skiltims, draugininkui bus lengviau. Svarbu, kad ruošdamas skiltininkus dirbti su skiltimis draugininkas nepamirštų pasiruošti sau gerą padėjėją, tai užtikrins veiklos sėkmę ilgam laikui. Vadovas galės būti ramus dėl draugoves ateities, jeigu likimas lemtų išvažiuoti arba pradėti dirbti kitą darbą.

      Sukurti tvirtą skiltininkų autoritetą – vadovo uždavinys. Priemonės tam gali būti labai skirtingos, bet pagrindinį dėmesį reikia skirti tam, kad visi įsakymai draugovei būtų perduodami per skiltininkus, įvairūs užsiėmimai vyktų aktyviai dalyvaujant jam. Skiltininkams reikia suteikti iniciatyvos ir kūrimo laisvę.

      Kad skiltininkai savo žiniomis ir patirtimi būtų pranašesni už savo skilties narius, reikia užtikrinti jų reguliarius užsiėmimus, apie kuriuos žinotų ir eiliniai skautai. Vadovas turi neleisti sau įsiterpti į skiltininkų veiklą, net jei mato veiklos trūkumus. Pastebėjus skiltininko veiklos nesėkmes geriau akis į akį pasakyti jam pastabas ir kartu aptarti, kaip galima tuos trūkumus pašalinti. Vadovas įsiterpti į skiltininkų veiklą gali tik tada, kaip skiltininkas yra nepajėgus atstovauti skilties ir draugovės interesų (dažniausiai tai draugovės atstovavimas išorėje). Norint išsaugoti skiltininkų autoritetą, neduokite jiems tokių užduočių, kurioms įvykdyti jie neturi pakankamai žinių, pavyzdžiui, tam tikros specifinės temos, kur reikia specifinių žinių. Gavęs tokią užduotį skiltininkas tikrai nesudomins ir nepatenkins savo klausytojų. Reikia laiku ir draugiškai pasiūlyti savo pagalbą skiltininkui sunkiosiose užduotyse, ateinant į skilties sueigą kaip instruktoriui, pakviestam skiltininko.

Akivaizdu, kad labai kruopščiai dirbant su skiltininkais, vadovas turi rasti laiko artimam bendravimui ir su visais kitais skautais, tyrinėjant jų charakterio savybes ir nepraleidžiant progos turėti įtakos kiekvienam. Dirbdamas su pilnaverčiais ir savarankiškais skiltininkais vadovas turi daugiau laiko, negu tuo atveju, kai neskiria laiko darbui su skiltininkais ir vienas atlieka visas jų funkcijas.

Draugininkui tvirtai vykdant minimalius reikalavimus sau, įvardintus aukščiau, galima sukurti visiškai funkcionuojantį draugovės organizmą, kuris galėtų veikti metų metus, vadovas nebūtų nukamuojamas sunkaus darbo ir draugovė galėtų išlikti veiksni net vadovui pasikeitus.

Greitai daug vadovų kurs naujas savo draugoves ir labai norėtųsi, kad senos klaidos nebesikartotų.

Genis 

Žurnalas „Patyrimas“ № 11 (1950 m.)

Vertė br. gilv. Pavel M. aka Gintarinis Sabalas