Kai eiliniai atostogautojai prasidėjus birželiui ploja katučių, skautai nekantriai tvarkosi emblemas ant uniformų, mat tada prasideda malonusis darbymetis t. y. intensyvus pasiruošimas stovykloms. Visai nesvarbu, kokį kaklaraištį ant kaklo nešioji ir kokias pareigas stovykloje užimi - visada jos lauki, kaip pirmą kartą. Jau dabar šiurpuliukai bėgioja, kai pagalvoju, kaip septynias dienas statysim dar nematytus pionerijos stebuklus, prie laužo mokysimės kulinarinių vingrybių, žaisim orientacinius žaidimus, eisim į žygius, atrasim daugybę naujų dalykų, o vakarais nusikalę dainuosim, dainuosim, dainuosim po žvaigždėm...

Aš pati jau antrus metus lygiai taip pat kaip savo stovyklos, laukiu ir likusių penkiolikos ar šešiolikos išsimėčiusių per visą Lietuvą, mat tenka daugumą jų aplankyti drauge su kitais Pirmijos ar Tarybos nariais. 

Šią savaitę buvau svečiuose pas Panevėžio ir Marijampolės kraštus ir kol jų stovyklos dar nesibaigė, dalinuosi visai šviežiais įspūdžiais. Man visada atrodo labai smagūs ir gražūs mūsų visų skirtumai, savitumai, tradicijos - atrodo, kad tikrai užtenka išvažiuoti į kokį Panevėžio kraštą, kad pasijaustum it skautaujantis užsienyje, nes ten jau visai kitokia nuotaika, kultūra ar net rikiuotės. 

Panevėžio krašte buvom pirmąją stovyklos dieną, tad visi dar gyveno įsikūrimo nuotaikomis - augo vartai, palapinės ir laužavietės. Jau seniau esu girdėjusi ir apie Panevėžio krašto patyrusių skautų jėgą, bet pamatyti viską savo akim buvo puiku. Pirmas vaizdas, vos atvažiavus į stovyklą, kaip šešiasdešimt vyšnių, nenorėdami laukti eilėje prie vakarienės, ieško smagesnių alternatyvų:

Kiekis - stipru,

Įsitraukimas - stipru, 

Entuziazmas - irgi stipru. O dar stipriau, kad ir stovyklos programa rūpinasi būtent patyrę skautai. Kartais pamėginu pažiūrėti į mūsų skautišką kasdienybę iš šono - kaip šešiolikos ar septyniolikos metų paaugliai prisiima (o dar svarbiau tai daro su dideliu noru) atsakomybę už kokių 150 jaunesniųjų programą ir dar sprendžia problemas, kaip čia padaryti, kad visiems ta programa patiktų. Normaliems žmonėms būna sunku tuo patikėti, kai papasakoju. 

Stovykloje jaučiasi ir projekto "Dievui. Tėvynei. Artimui" nuotaikos - yra bent trys naujos vadovės, viena visai šviežia draugovė ir dar viena mintyj. Mažais žingsniukais ir laipteliais augam ir tas yra stipru dvigubai. Smagus ir įdomus faktas man, kaip sesei, buvo tas, kad naujoje Panevėžio krašto draugovėje didžioji dauguma yra broliai - gal po truputį ir iš moteriškėjimo išaugsime. 

Marijampolės krašto stovykloje lankėmės vakar - trečiąją stovyklos dieną. Bent 200 stovyklautojų įsikūrę nuostabioje ežero pakrantėje Aukštadvaryje. Vos atvažiavus stovyklai gerą toną užduoda labai gražūs vartai:

Man labai gražu, kad jie apgalvoti - papuošti iš anksto siūtomis vėliavomis (čia juk viskas irgi prie to malonaus stovyklos laukimo). 

Dar vienas džiugesys - gražios pastovyklės, stiprios draugovės ir skiltys. Visur - geras jausmas, nuotaika - jokio nuovargio. Patyrusių skautų pastovyklė, įsikūrusi turbūt gražiausioje visos stovyklos vietoje - ant pačio ežero kranto. Jai išmintingai vadovauja sesė Benita Mincevičiūtė ir brolis Vytautas Rukštelė. Visi gyvena skiltimis ir, kiek girdėjom, turi puikią programą. 

Labai džiugu, kad jau antrus metus Marijampolės krašte mačiau ir stovyklos sienlaikraštį. Pernai, kiek pamenu, jis buvo daugiau apie stovyklos aktualijas. Šiemet štai - derintas prie programos. Kas dieną turi po naują temą. O kadangi lankėmės knygnešių dieną, tai tądien jis ir pasakojo daug istorinių įdomybių. Jei jau užsiminiau apie knygnešius, tai labai įdomus pasirodė ir vyresniųjų skaučių organizuotas žaidimas šia tema. Dalyviai pasiskirstė vaidmenimis ir turėjo pernešti (tikrąja šio žodžio prasme) knygas pro žandarus į mokyklas. Skamba labai įdomiai!

Nebeatsimenu, kelintą džiaugsmą vardinu, bet labai džiugu matyti ir didelį Marijampolės krašto vadovų būrį, kuriame mirguliuoja ir seniai pažįstami ir nauji veidai. Labai norisi pasveikinti ir keturis vadovus davusius suaugusiųjų skautybėje įžodžius: Gabrielę, Birutę, Konstantiną ir Marių. Dalis jų jau buvo, o kiti dar planuoja važiuoti ir į rudenį vyksiančias skautiškas akademijas, taigi panašu, kad tvirtai pasiryžę prisidėti prie vienetų veiklos. Tuo pačiu siunčiu sveikinimus ir naujai vyr. skautei Karolinai. Tarp vadovų lietuvių kalbos įgūdžius tobulina ir vienas skautas iš Belgijos. Taip ir nepavyko išsiaiškinti ar jis iš tiesų moka lietuvių kalbą, bet žaidimus žaidė tikrai lietuviškai. Visai netikėtai iš miško išlindo ir projekto "Dievui. Tėvynei. Artimui" dalyvis Tomas Rimkus, kuris kolkas pasiryžęs sudalyvauti bent trijose vasaros stovyklose ir sakėsi dar visai nepavargęs. Šalia naujų vadovų, stovykloje dalyvauja ir bent 20 dar visai šviežių būsimų skautų, tad ir Marijampolės krašte jaučiami šviežio vėjo gūsiai. 

Jau labai laukiu ir kitų stovyklų į kurias, tikiuosi, teks bent nosį įkišti ir jums papasakoti. 

Linkėjimai,

Laima