Net ir pačiam didžiausiam laužui įkurti užtenka vienos kibirkštėlės. Lietuvos skautiškų organizacijų savanorius užkūrė viena sesė, kurios dėka, dar neprasidėjus karantinui, skautai jau buvo pasiruošę budėti. Šiandien kalbamės su ja, vyr. sk. Justina Vyšniauskaite iš Jorės draugovės, Kernavės tunto, Vilniaus krašto.
Straipsnis: Urtė Alkninytė
Nuotraukos: Denis Vėjas
Praėjo daugiau nei trys mėnesiai nuo tada, kai skautai susibūrė į budinčią pagalbos grupę. Papasakok, nuo ko viskas prasidėjo?
Nuo kovo 14d. pradėjau koordinuoti Lietuvos skautus karantino metu. Mano įsitraukimas buvo neplanuotas, tačiau taip pat būna ir suteikiant pirmąją pagalbą - kuris pirmas imasi iniciatyvos, tas ir vadovauja toliau.
Taigi, savaitgalį prieš karantiną, pasitarusi su kitais skautais pradėjau rinkti informaciją apie skautų įsitraukimą, reikėjo sužinoti kiek ir kokios draugovės prisijungs prie pagalbos teikimo. Draugovės sureagavo žaibiškai ir kitos dienos vakare jau turėjome žmonių sąrašus. Oficialius laiškus, jog skautai pasiruošę padėti, išsiuntėme miestų savivaldybėms,ministerijoms ir kitoms institucijoms.
„Skautai: Geresniam pasauliui šiandien“ grupėje, net 657 nariai. Kaip pavyko suburti tiek daug suaugusių skautų?
Jau pirmą karantino dieną pradėjome veikti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje žaibiškai prisijungė ir kiti miestai. Svarbu paminėti, kad kitos skautų organizacijos: Lietuvos skautų sąjunga, Europos skautai, Žemaitijos skautų organizacija, Lietuvos lenkų harcerių sąjunga taip pat prisijungė prie Lietuvos skautijos iniciatyvos. Net šiurpas eina pasakojant apie visų bendrumą. Staiga nebeliko organizacijų ir draugovių skirtumų - visi susivienijo vardan bendro tikslo. Tai neįtikėtina.
Bent jau pradžioje, pagalbos prašymus, užduotis, skautai staigiai išgraibstydavo. Ar ir užduočių skirstymas, sprendimų priėmimas vyko taip sklandžiai?
Pirmos savaitės buvo labai sunkios, tačiau vėliau, kai sistema buvo sukurta, darbai patys dirbosi - girnos pradėjo suktis, o mes galėjome atsikvėpti. Mano didžiausia parama buvo stiprūs ir patikimi broliai ir sesės su kuriais sukūrėme savanorių kuravimo strategiją - įsteigėme tokį mini štabą Vilniuje, vadinasi anti-corona team :) Jo nariai Eglė Šidlauskaitė, Gabija Didžiokaitė, Urtė Alksninytė, Benas Masys negailėdami savo laiko intensyviai savanoriavo. Kaip vėliau juokavome, pasidarė labai keista, kai atsidarai telefoną, o ten nėra naujų pranešimų. Nežinau ar čia vieta išduoti visas paslaptis, bet už viso šito dar stovi pilkasis generolas - Tadas Kavaliauskas, pasidalinęs savo patirtimi iš kariuomenės, padėjo sukurti koordinavimo sistemą. Panašius centriukus įkūrė ir kiti kraštai. Kraštų seniūnai perėmė kontaktavimą su savivaldybėmis ir kitomis institucijomis.
Kaip skautai atsidūrė nacionalinio savanorių koordinavimo centro komandoje Stiprūs kartu?
Visa tai vyko savanoriavimo metu. Eigoje perėmėme visą Stiprūs kartu skambučių centrą bei vykdėme kitas užduotis nesusijusias su šia iniciatyva: įrenginėjome karantinavimosi vietas, budėjome parkuose, stotelėje, vis dar padedame maisto bankui, išaugus poreikiui, čia siuntėme dideles skautų pajėgas, prisijungėme prie Laikykitės medikai iniciatyvos, padėjome jų sandėliuose ir vykdėme kitus svarbius darbus.
Jei galėtumei kažką pakeisti šiame krizės valdymo procese, ką būtum darius kitaip?
Pamokos ateičiai - manau, LS turėtų atsirasti krizių valdymo grupė ar kažkas panašaus :) Nelinkiu niekam kurti veikimo principų per naktį. Veiksmų grandinė turėtų būti aiški kiekvienam nariui - iš ko ir kada laukti informacijos ir t.t. Taip pat aukštesniu - valstybiniu lygmeniu, turėtų vykti tarpinstitucinis susitarimas, kaip elgiamasi krizinėje situacijoje. Deja, šiuo metu viešoje erdvėje matome tik institucijų nesutarimus.
Koks tavo didžiausias atradimas per šį laikotarpį?
Prieš karantiną mane vertybiškai kankino skautybės prasmės klausimas, na šiaip ar taip manau, kelti tokį klausimą yra normalu, tik niekaip negebėjau suformuluoti sau atsakymo. Vis eidavo į galvą mintys, jog likome renginių organizavimo grupė, tačiau čia ir buvo mūsų stiprybė. Mes esame labai organizuoti ir operatyviai atliekame užduotis. O sėkmės receptas paprastas - imdavome senus stovyklų ar kitų renginių organizavimo šablonus, žinome į kurį brolį ar sesę kokiu klausimu kreiptis, per ilgą stovyklavimą kartu - žinome brolių ir sesių stiprybes. Rezultatas, jog visos institucijos mus įvardija kaip itin organizuotus ir patikimus savanorius! Kelkim nosis į viršų!