Jau pačią pirmąją kelionės dieną, sesės pajautė tą tikrą brolystės jausmą tarp skautų. „Nuo pat pirmos dienos, kai skrendant iš Varšuvos lėktuve mus ėmė kalbinti visiškai nepažįstami žmonės su kaklaraiščiais, buvo aišku, jog skautiškas broliškumas neturi sienų ir jausimės visiškai taip, kaip jaučiamės nacionaliniuose renginiuose Lietuvoje: mūsų daug, mes labai skirtingi, bet tuo pačiu mus visus vienija bendras tikslas - kurti gražesnį pasaulį Dievui, Tėvynei ir artimui (ir jūrai! - prašo pridurti Justina)!“ – mintimis dalijosi sesė Eglė.

Ne veltui yra sakoma, jog gera pradžia – pusė darbo. Sesių nuotaiką nedingo visą kelionę, Akademijoje jos išmoko daugybę dalykų, gilino jau turimas žinias, tačiau jų teigimu, svarbiausias išmoktas ir visam gyvenimui įsimintas dalykas buvo skautiška draugystė. Į šią kelionę sesės leidosi beveik nepažinodamos viena kitos, o iš jos grįžo tapusios tikromis sesėmis.

Skautiškoje akademijoje seses nuolatos lydėjo vienas ir tas pats klausimas – kaip ir kodėl bendravimas su kitais nepažįstamais broliais ir sesėmis savaime tampa toks paprastas. Jų teigimu taip vyksta dėl to, nes visus akademijos dalyvius vienijo ne tik tos pačios problemos bet ir džiaugsmai: motyvacija kokybiškiau dirbti su savanoriais, prigijusi atnaujinta jaunimo programa, jausmas, kad skautuose vis dar turime vietos ir galimybių augti. 

Per savaitę akademijoje sesės turėjo nemažai diskusinių sesijų – jų per dieną būdavo po tris. Iš pradžių tai atrodo daug, bet jose laikas neprailgo nei Justinai, nei Eglei. Jos turėjo galimybę susipažinti su skautais net iš 43 šalių, mokytis kaip taikyti MOVIS metodą, kaip kurti saugią aplinką vaikams ir savanoriams, ko reikia norint tapti geru lyderiu ir kaip tinkamai vesti dvasinę programą. Skautų įkūrėjas knygoje “Rovering to success” rašė, kad žmogus be žinių gyvenime yra tarsi žmogus tamsiame kambaryje, o mokymasis ir švietimas yra uždegtas degtukas, kuris ne tik parodo, koks tamsus yra likęs kambarys, bet ir tai, kad netoliese yra žvakė, kurią uždegus orientuotis bus žymiai lengviau. Po penkių dienų kalnų miestelyje į Lietuvą sesės grįžo jausdamosis būtent taip - turinčios žvakę, kuri joms padės geriau tęsti tarnystę ir prisidėti prie organizacijos tobulėjimo.

Eglė ir Justina teigia, jog akademiją prisimins visą savo likusį gyvenimą dėl dviejų priežasčių. Pirmoji -  kad buvo nepaprastai naudinga išmokti tiek naujų dalykų ir dar kartą įsitikinti, koks universalus, nepripažįstantis nei sienų, nei rasių, nei įsitikinimų yra skautų judėjimas. Antroji - kad kaip seseris atrado ne tik viena kitą, bet ir suprato, kad į skautus, nesvarbu iš kur jie bebūtų,  galima remtis bet kokiu gyvenimo atveju ir turime būti dėkingi už tokį nuostabų jausmą.