LS Kauno krašto stovykla “”Devynių drakonų upė”

Visvaldas Varžinskas | 2012-01-25

Viskas prasidėjo prieš dvejus metus, septinto mėnesio trisdešimtą dieną. Įsėdau aš į savo laivą Nanivos pakrantėje ir išplaukiau į atvirą jūrą. O juk visiškai nežinojau, kur turėčiau vykti, net neįsivaizdavau, kur galėtų būti tas miestas. Mąsčiau, kad jei prarasiu gyvybę kur nors toli nuo savo namų, tokia jau bus mano lemtis, o jei vis dėlto man lemta gyventi, tai visą likusį laiką praleisiu keliaudamas ir ieškodamas Penglai kalno, apie kurį sklinda įvairiausios legendos. Irdamasis per plačiausias jūras, klajojau po margą pasaulį, palikęs savo gimtąją šalį toli toli, už dešimčių tūkstančių mylių. Net keletą kartų, negailestingų audringos jūros bangų supamas, aš vos amžiams nenukeliavau į jūros dugną. Ne kartą ir ne du visiškai nebeturėdamas maisto, išnaudojęs visas kelionės atsargas, tenkinausi ant atsitiktinio kranto išsikastomis žolių šaknimis. Ir taip plaukiojau po jūras nešiojamas įvairiausių vėjų, gainiojamas jūros bangų, kol galiausiai, praėjus septyniems šimtams dienų po išvykimo išvydau tolumoje stūksantį kalną. Prisiyriau prie jo, kad galėčiau geriau apžiūrėti. Pasirodo, šis jūroje plūduriuojantis kalnas yra be galo didelis. Be to, jis labai aukštas ir neįsivaizduojamai gražus. Aš iškart pagalvojau, ar tik tai nebus ta vieta, kurios aš taip ieškojau ir dėl kurios aš klajojau po viso pasaulio jūras, tačiau vis dar nebuvau įsitikinęs, be to, buvo baisu ir neįprasta nežinomame pasaulyje. Tad tiesiog liepiau plaukti aplink tą salą, sukti ratą po rato, ir taip praslinko gal dvi, gal trys dienos, kol vieną vakarą ūmai pamačiau į fėją panašią būtybę. Tai buvo nuostabiai graži moteris, kuri staiga išniro iš kalno glūdumos. Nešina sidabro ąsočiu, ji ėjo pasisemti vandens. Aš išlipau iš savo laivo ir taip į ją kreipiausi: „Pasakyk, o nuostabioji būtybe, kaip vadinamas šis kalnas?“ Moteris atsakė: „Šį kalną vadiname Penglai vardu“. Per visą gyvenimą, praleistą šiame pasaulyje, nebuvau išgirdęs džiugesnės žinios. Apžiūrėjus kalną iš arčiau, buvo aišku, kad nebus taip paprasta į jį įkopti, – jis buvo status ir kupinas pavojų. Susiradęs po skardžiais nuožulnesnę vietą, takeliu ėjau aplinkui ir stebėjausi negirdėtais neregėtais žydinčiais medžiais. Nuo kalno viršūnės tekėjo upė - DEVYNIŲ DRAKONŲ UPĖ, kurios vanduo spindėjo auksu, sidabru ir safyrais. Per upę buvo permestas tiltas, pastatytas iš įvairiausių brangakmenių. Kokia vis dėlto nuostabi ta Penglai sala! Į nieką pasaulyje nepanaši! Bet aš jau buvau, atradęs ko taip ilgai ieškojau – prie upės auksu žėrėjo DEVYNIŲ DRAKONŲ UPĖS miestas. Miestą saugojo milžiniški vartai, kuriuose aukso raidėmis įspausti žodžiai:

Mano tikslas – tiesa,
mano padėjėjas – dorovingumas,
mano atrama – žmogiškumas,
mano atokvėpis – menai.

Aš supratau, kad įžengti į paslaptingąjį DEVYNIŲ DRAKONŲ UPĖS miestą galima tik tiems, kurie yra Verti šių žodžių...
Jei ir tu esi Vertas – auksiniai miesto vartai Tau atsivers 2012 liepos 5 dieną... Ir įvyks paslaptingiausia, kas galėtų nutikti Tavo skautiškame gyvenime...

Visvaldas Varžinskas | 2012-01-25