Dvidešimties metų legenda apie „Kernavę“

Senas Skautatinklis | 2009-10-07


Skautus į Kernavę atvedė senovės padavimai apie kažkada apylinkėse klestėjusią kultūrą ir iš lūpų į lūpas perduodamas pasakojimas apie kažkur šiose apylinkėse paslėptą skrynią su „kažkuo“ (bet niekas tiksliai nežino kuo), kas suteikia bet kokiai bendruomenei stiprybės ir gyvasties. Senų žmonių pasakojimai teigia, kad senoji Kernavės kultūra sunyko, nes tuo metu gyvavusi bendruomenė tą „kažką“ prarado ir tas „kažkas“ paslėptas skrynioje. Net 20 metų paslapties niekas nesugebėjo atskleisti...

Bet įsimintiną 2009-ųjų vasarą štai kas atsitiko... Gandas apie paslaptingąją skrynią priviliojo įvairaus plauko pašlemėkus – nindzes, juodvarnius, indėnus. Tunto broliai, pajutę grėsmę, galando „kirvius, kalavijus aštrius“. Sesės ieškojo bintų ir rinko vaistažoles – ruošėsi slaugyti sužeistus brolius. Tačiau, to neprireikė - vietiniai pasidavė be kovos. Jie priėmė atvykėlius, nes skautai atnešė „kažką“, ką vietiniai buvo praradę – gyvenimo prasmę, džiaugsmą ir amžino klestėjimo paslaptį.
Paskutinės dienos rytą Didžioji pirmtakų paslaptis buvo atskleista. Skrynia, rasta šimtamečio medžio viršūnėje, patikėjo Mums savąjį Lobį - ant beržo tošies išdegintą žodį „Budėk“.

20-ties metų Kernavės tunto istorija mus išmokė, kad gyvenime niekas nevyksta savaime. Nėra garantuoto saugumo, nėra garantuotos gražios ir sveikos aplinkos, nėra garantuotos meilės. Nėra garantuoto gyvenimo, vertybių. Visa tai reikia kurti, puoselėti ir tausoti. Reikia BUDĖTI.

Mūsų mažųjų Lobio nešiotojų įspūdžiai, atradimai ir padėkos

Ką atradome?



"Gaisrininkų surengtos maudynės geriau nei Vichy vandens parkas."
vilkiukas Matas



"Reikia įpilti vandens, įdėti citrinų ir dar tokią žalią citriną. Visi dėl tokios gaivos iš proto eina.“

vilkiukas Matas




Kokie mes tapome?

„Lukas sugrįžo sutvirtėjęs, paaugęs ir savarankiškesnis, o svarbiausia - tikrai laimingas ir kupinas teigiamos energijos. Matas visą laiką tarsi ant sparnų, nes buvo priimtas į vilkiukų gaują (net miega su kaklaraiščiu). Jis tam ruošėsi nuo žiemos, tačiau vis tiek priėmimas tapo malonia staigmena“
mama Algė



„Gal šiek tiek išsigandę, gal nustebinti kitokio gyvenimo, bet atsirado ir daug gerų savybių (kurios vėl "šiltoje" aplinkoje pasimiršta :)), tokių, kaip rūpestis kitu, užuojauta, supratimas... Tauras visa savaitę dainavo man mašinoje skautiškas daineles, o nuo rugsėjo mėn. prašo užrašyti mokytis groti gitara“
mama Birutė



„Lukas išties gerai praleido laiką, susirado draugų, kurie, tikiuosi, bus ilgam, išmoko naujų dainų, juokelių, o svarbiausia, išmoko kantrybės.“
tėtis Rokas



„Joris ir pergyveno šiek tiek dėl netapimo skautu, tai buvo neilgai, nes šiaip jaučiasi gerai, svajoja, kaip susirinks per gyvenimą visų spalvų kaklaraiščius. Pasakojo, kiek išmoko naujų mazgų ir skautiškų šūksnių.“
mama Jūratė




Kam dėkojame?

„Vilkiukas Lukas perduoda linkėjimus visiems, ypač Jorei, pricei Vaidai, stafui Domui, Mariui."
vilkiukas Domas



„Ačiū Aleknai, kad vis gerą žodį randa Matui pasakyti.“
mama Algė

„Pricai mums atskirą laužavietę (tėvų) pastovyklėje padarė, tuo mus labai pamalonino.“
tėtis Algis

„Abiems (sūnums) patiko maistas. Labai ačiū, kad buvo nepamiršti ir vegetarai, super!“
mama Jūratė



„Aš pati noriu padėkoti tau, Augi, ir Pukiui (perduoki ir jam, prašau, mano žodžius) už viską. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mūsų vaikai yra skautai. O tai yra jūsų, vadovų, dėka. Jūsų visų: tiek vilkų vadovų, tiek vyresniųjų sesių ir brolių. Jūsų iniciatyvos, jūsų darbo, jūsų noro būti su mažesniais, jūsų noro būti Žmonėmis, jūsų entuziazmo dėka. Ir jei būna kas ne taip, tai nesudarko bendro ispūdžio apie skautišką veiklą.“
mama Jūratė


Budėkime!

Istoriją rašė ir užrašė: sesės Eglė ir Kamilė

Nuotraukų autoriai: sk.v.Karolis Mackevičius, vyr.sk.Ieva Kuzminaitė, s.s.Oskaras Valiullinas, sk.v. Rolandas Kačinskas, sk.v. Petras Staselis
Senas Skautatinklis | 2009-10-07