Visi darbai prasideda nuo mažų žingsnelių, kiekvienas pasirinkimas ir kelias, kuriuo nutariame eiti, anksčiau ar vėliau pasiūlo galimybes, kurias reikia pastebėti plačiai atmerktomis akimis. Reikalingos pastangos ir uolus, nuoseklus darbas, nes dalykai nutinka ne iš karto, tam reikalingas laikas ir kryptingas ėjimas jų link.

Skautavimas atvėrė duris į pasaulį

Tokiomis mintimis noriu pradėti pasakojimą apie tai, kaip skautavimas 2013 metų pabaigoje atvėrė dar vienas duris ir langus į pasaulį: dalyvavau tarptautiniame konkurse ir buvau atrinkta dalyvauti kaip Pasaulinės skautų organizacijos (WOSM) Europos regiono atstovė pasaulinėje UNESCO ir Saudo Arabijos Vyriausybės organizuotoje konferencijoje „Jaunimo savanorystė ir dialogas“ Saudo Arabijoje, gruodžio 3-5 dienomis.

Iki išvykimo bendravau su UNESCO atstove, su kuria derinome kelionės reikalus ir dokumentaciją, taip pat su dviem skautėmis iš Airijos ir Prancūzijos, irgi Europos regiono atstovėmis.

Konferencijoje sutikti skautai iš Sudano, Bangladešo, Pietų Korėjos, Dramblio Kaulo kranto, Egipto, Indijos, Danijos, Saudo Arabijos tarsi pakuždėjo mintį apie tai, koks mažas iš tiesų yra tas globalus pasaulis. Su šiais žmonėmis dalinomės savo patirtimi, aptarėme skautiškus, WOSM atstovavimo reikalus, jautėmės vienijami žinojimo, kad esame vienos didelės skautiškos šeimos nariai, broliai ir sesės.

Konferencijoje dalyvavo daugiau nei 200 dalyvių iš skirtingų pasaulio šalių. Teko sutikti ir savanorę iš Latvijos, kuri šiuo metu gyvena ir studijuoja Kinijoje.

Savanorystė Lietuvoje ir pasaulyje

 Retas kuris išgirdęs Lietuvos vardą žinojo, kur yra mūsų šalis. Tekdavo paaiškinti jos vietą Europos kontekste.

Tačiau klausantis pranešimų apie savanorystės įtaką, specifines, tik kai kurioms šalims būdingas (pavyzdžiui, namų atstatinėjimas po karo Libane arba skenduolių pakrantėse po potvynio rinkimas Bangladeše) arba bendras ir ne vieną kraštą vienijančias savanorių veiklas (socialinė veikla įvairiose įstaigose, tarptautiniai mainai, bendarvimas su kaimyninėmis šalimis), idėją, kuri slypi už kiekvieno savanoriškai ir laisva valia atlikto darbo, už kurį žmogus negauna finansinio atlygio, suvokiau, kad savanorystės kultūros pradžia mūsų šalyje reikšminga, socialiniai pokyčiai, kurie lėtai, bet vyksta, daro įtaką visuomenei ir jos vystymuisi, atsakingam pilietiškumui. Supratau, kad Lietuva yra dalis viso to pasaulinio proceso, kuris skirtingais tempais ir mastais skirtingose šalyse, vardan savanoriškai dirbančių žmonių skiriamo laiko, energijos ir investuojamų žinių bei įgūdžių, juda pirmyn.

Konferencija skirta savanorystei pasaulyje

Konferencija „Jaunimo savanorystė ir dialogas“ buvo suskirstyta į penkias sesijas, kurių metu savanoriai iš skirtingų pasaulio šalių, skirtingų organizacijų pristatė konkrečius savo veiklos pavyzdžius, juos iliustruodami vaizdine medžiaga. Atidarymo ceremonijos metu susirinkusius iš viso pasaulio savanorius sveikino Saudo Arabijos Švietimo ministras Faisal bin Abdullah Al Saud, UNESCO vadovė Irina Bokova, nevyriausybinės organizacijos KACND (King Abdulaziz Center of National Dialogue) vadovas Faisal bin Abdurrahman bin Muammar.

Pirmosios konferencijoje nagrinėtos temos „Tarptautinė jaunimo savanorystė: vykstantis dialogas“ metu kalbėjo Jungtinių Tautų, UNESCO, Saudo Arabijos Švietimo ministerijos atstovai, taip pat Pasaulinio skautų fondo vadovas John Geoghegan. Vėliau buvo nagrinėtos temos, susijusios su jaunimo savanoryste ir dialogo kultūros skatinimu, taikos kūrimu ir humanitarine pagalba, taikos kultūra ir vystymusi, kultūrine įvairove ir tarpkultūriniu dialogu, informacinių technologijų ir komunikacijų vaidmeniu skatinant savanoriavimą ir atsakingą pilietiškumą. Paskutiniosios sesijos metu buvo patvirtinta jaunimo deklaracija nagrinėtomis temomis. Konferencija baigėsi Tarptautinę savanorių dieną, gruodžio 5-ąją. Šia proga buvo perskaitytas Jungtinių Tautų vadovo Ban Ki Muno sveikinimas. Konferencijos dalyviams sveikinimo žodį tarė Jungtinių Tautų savanorių, UNESCO, Pasaulinio skautų judėjimo bei Saudo Arabijos Švietimo ministerijos atstovai.

Konferencijos organizatoriai buvo numatę ir aktyvią kultūrinę programą, pažintinį vizitą į Džidos miesto senamiestį, tradicinę vakarienę, liaudies šokių pristatymą ir dalyvavimą vietos menininkų parodoje.

Tarpkultūrinės ir religinės pamokos

Dar prieš išvykdama žinojau, kad moterims, merginoms Saudo Arabijoje, Džidoje, dera paisyti tam tikro aprangos kodo: dėvėti tradicinius moterų rūbus – ilgas juodas sukneles – abajas. Taigi tik atvykus ir tvoskiančiam į veidą 30 laipsnių drėgnam karščiui pasitikus oro uoste, man kaip ir kitoms merginoms, moterims, atvykusioms į konferenciją, buvo įteiktas tradicinis rūbas ir paprašyta jį dėvėti viešumoje viso renginio metu. Neįprasta matyti gatvėje baltai ir juodai pasidabinusius vyrus ir moteris. Moterims privalu dengti plaukus. Iš atvykusiųjų to nebuvo reikalaujama, tačiau nepavyko sulaikyti nuostabos matant tik akis ir uždengtus veidus moterų, sutiktų oro uoste.

Konferencijos metu gyvenau kambaryje su mergina iš Saudo Arabijos sostinės Rijado, galėjau iš pirmų lūpų sužinoti, kaip jaučiasi moterys toje šalyje, kokios taisyklės ir gyvenimo būdas, kurio laikosi arabai. Buvau paklausta, ar aš nieko prieš, jei mano kambario draugė melsis 5 valandą ryto. Čia musulmonai per dieną meldžiasi penkis kartus, būna uždaromos parduotuvės, žmonės renkasi maldai skirtose patalpose. Iš anksto žinojau, kad moterims negalima vaikščioti po vieną: gali būti su kitomis merginomis arba lydima vyro, tačiau mums po vieną niekur klaidžioti neteko, visur buvome palydėti. Formaliai ir neformaliai teko nemažai diskutuoti klausimais, susijusiais su stereotipais apie musulmonus ir Saudo Arabiją, kokie dalykai atrodė atvykstant ir kokia mūsų patirtis išvykstant.

Mokytis galime įvairiais būdais: iš knygų, iš interneto, iš filmų, mokykloje, kolegijoje, universitete. Visi šie keliai suteikia informaciją, tačiau išnaudodami progą sutikę žmogų paklausti, kaip ir kuo jis gyvena, galime perskaityti žmogaus, persmelkto tam tikros kultūros, istoriją.

Kelionė į Meką arba universitetą

Konferencijos metu vienas iš aplankyti numatytų objektų buvo Meka. Tai švenčiausia musulmonams vieta, kurią kiekvienas iš jų turi aplankyti bent kartą gyvenime. Iš šios kelionės keli vaikinai grįžo pliki, nusiskutę plaukus: pasirodo, tokia galima maldų ir apsivalymo, vidinio virsmo išgyvenimo pabaiga.

Kita dalis konferencijos dalyvių buvo nuvežta aplankyti Karaliaus Abdullah mokslo ir technologijų universiteto („King Abdullah University of Science and Technology“), pastatyto dykumoje per tūkstantį dienų.

Teritorija kruopščiai saugoma, atvykti galima tik iš anksto užsiregistravus. Universitetas kviečia mokslininkus ir studentus iš viso pasaulio, investuoja į technologinių ir tiksliųjų mokslų tyrimus. Įdomus šaliai būdingas faktas – mokyklose ir universitetuose mergaitės ir berniukai, merginos ir vaikinai mokosi atskirai.

Galimybė dalyvauti pasaulinio lygio konferencijoje, pabendrauti su žmonėmis iš skirtingų Žemės kraštų, nagrinėti aktualią ir naujus aspektus mūsų šalyje įgyjančią savanorystės ir jos plėtros temą yra labai vertinga patirtis.. Galimybė keliauti, pažinti žmones iš kitų šalių, patirti kultūrų, religijų skirtumus, panašumus, dialogą, ugdo žmogų, praplečia akiratį, skatina supratimą ir toleranciją.

Taip pažįstame globalų pasaulį, kurio dalimi esame, tačiau tuo galima džiaugtis tik tada, kai aiškiai suvokiame, kas mes patys esame, kokios mūsų šaknys, kokia mūsų šalies, tautos, šeimos istorija, kultūra, tradicijos. Tik tokiu atveju neprapulsime ir netapsime visi vienodi, lengvai nepasiduosime niveliacijai. Privalome branginti ir saugoti, ką turime savito, kad kultūriniai mainai vyktų produktyviai ir ne naikintų, o stiprintų mūsų tapatumą.

s.gint.psktn. Birutė Taraskevičiūtė, Lietuvos skautijos Tarybos narė