Kodėl aš kandidatuosiu į Tarybą?

Saulius Arlauskas | 2013-03-01

''Neklysta tas,kuris nieko nedaro, nors tai ir yra jo didžiausia klaida.''

A.Tolstojus

 

   Ilgai svarsčiau nuo ko pradėti rašyti, tada prisiminiau vieno skauto žodžius: „Geriausias pavyzdys - asmeninis“. Taigi apie ką aš čia? Apie suvažiavimą, rinkimus ir Tarybą...

   Kai buvau jaunas ir gražus sėdėjau, svarsčiau ką aš gero nuveikiau skautybės labui. Tuo metu atsakymo taip ir neradau. Jo rasti labai ir nesitikėjau. Taip jau gavosi, kad tuo metu jo paprasčiausiai ir nebuvo. Kai augau skautiškame kolektyve – savo skiltyje, man vadovai aiškino, kad organizacija „investuoja“ į mane. Skautai davė didelę žaidimo aikštelę, nuostabų žaidimą ir priemones šį žaidimą žaisi. Nedavė tik vieno – taisyklių. Gal ir gerai, nebūtų buvę taip įdomu. Skautavom kaip atrodė geriausia, svarbiausia, kad būtų linksma, o linksma buvo. Augom, žaidėm įdomų „skautavimo“ žaidimą ir vaidinom super skautus. Jūra iki kelių čia buvo nesąmonė, mums – super skautams, jūra buvo tik iki kulniukų. Mes kiečiausi, mes geriausi – toks buvo mūsų indėniškas vardas.

   Pradžioje išsirinkom skilčiai vardą, pasirinkom – „šeškai“. Gyvūnas gudrus, mes be abejo gudresni, tegul lygiuojasi į mus, pats kaltas kas ne toks gudrus. Tada susigalvojom šūkį – „Jei smirdėt, tai kad aidas eitų plačiai“. Pasiskyrėm skiltininką, reikia kažkam gi už tą aidą atsakyti. Tada išsiskirstėm pareigom – mes vis dar nenugalimi!!! Kas blogai, velnių gauna skiltininkas, kas gerai – nuopelnas mums. Gudriau negu gudru.

Paskautavus visa skiltis tapo skautais. Vaikštom su geltona gairele, žiūrim į ją su liūdesiu, kažkodėl kyla įtarimas, kad mes ne kiečiausi, kažkur kažkas vaikšto su vyšnine gairele, o mes tokie ereliai tik su geltona. Eilinis iššūkis mums ne naujiena – būsim patyrę super skautai. Sutarėm draugiškai (o gal ir dokumentuose parašyta radom), kad gairelė pakeis spalvą tik tada, kai mes visi pasikeisim kaklaraiščius. Na ir pradėjom bandyti keistis kaklaraiščių spalvas. Pasikeitėm. Kiek pastangų sudėta ir kiek laiko tai užtruko istorija kažkodėl nutyli (bet turbūt taip ir turi būti, mes gi patyrę super skautai).  

Pasikeitėm gairelę. Valio!!! Jūra mums vis dar iki kulniukų. Pramogaujam skautaudami ar skautaujam su pramoga taip ir nesupratau, bet buvo linksma. Apie vyčius tais laikais sklandė tik legendos, kažkas iš broliukų prie laužo pasakojo, kad lyg tais vienos akies kampučiu juos kažkur tai matė. Nusprendėm, kad nusišneka.

   Dar paskautavus atsivėrė nereali galimybė nuvažiuoti į suvažiavimą, o va čia ir supratom, kad ne viską oi ne viską mes dar matėm. Kaip dabar atsimenu, kad suvažiavimai vykdavo kas du metus ir jame sudalyvaut, buvo kažkas tokio. Dvi dienas matai daug nematytų vadų, kurie tavo supratimu padarė kažką gero. Suvažiavime ataskaitų skaitymas, kandidatūrų į kokius nors organus pasisakymas. Ogogo kokie protingi čia susirinko. Pabuvom suvažiavime, sekančiam tikrai dalyvausim, tokios progos praleisti negalima. Grįžom „pasisėmę“ išminties ir iš kart sustrategavom – mes ten tikrai būsim. Mes gi kiečiausi (beveik).

   Prabėgo dar pora metelių taip ir buvo. Kaip tada nutarėm, taip ir padarėm. Sustrategavom prieš suvažiavimą kas kur kandidatuos, savas žmogus struktūroj – mes ir vėl kiečiausi. Kandidatuoja broliukai į Tarybą, o man kažkaip teko laimės į Kontrolės komisiją. Na čia pats smagumas ir prasidėjo. Atsistot prieš tokią minią ir pasakyt kažką protingo – pirmas normalus iššūkis skautiškame gyvenime. Sukaupęs visą drasą, žavesį ir dar bala žino ką išrėžiau prisistatymo kalbą. Pakalbėjau turbūt gražiai ir protingai, nes išrinko. Yes, aš pagerintas patyręs super skautas – išrinko į kontrolės komisiją. Ką ten veiksiu neįsivaizduoju, bet nesvarbu – aš struktūroj. Pirmam komisijos posėdyje išrinko pirmininku... Iš to pagerinto patyrusio super skauto liko kažkoks skautas. Nieko tokio, atsigausiu. Naujas iššūkis ne naujiena kaip nors susidorosiu. Susidorojau, aštuonis metus dorojau, bet susidorojau. Kontrolės komisija gerai, bet norisi kažko daugiau. Per tuos metus pasikausčiau, bent jau man taip atrodė pakankamai ir pagal superskautiškumo terminologiją, mano antras vardas – pagerintas patyręs super skautas iš kontrolės komisijos. Sugalvojau, kandidatuosiu į Tarybą.

   Vėl suvažiavimas, aš ir vėl drebančiu balsu, kaip ir prieš aštuonis metus išrėžiu kalbą. Kalba pasakyta – laukiu rezultatų. Valio išrinko. O kas toliau? Vėl suprantu tiek, kad nieko nesuprantu. Naujas iššūkis – aš jau nedurnas, jau suprantu, kad čia tik žaidimas – susidorosiu. Pirmas Tarybos posėdis, gaunu aiškų instruktažą kas su kuo valgoma, kaip kas dirba. Akmuo nuo širdies nuriedėjo, o aš taip bijojau... Nereikėjo oi nereikėjo, bet kaip sau įrodyti, kad bijot nereikia?

   Už poros savaičių suvažiavimas. Vėl rinkimai į Tarybą. Skirtingai nei tada kai pirmą kartą kandidavau, dabar žinau kad didžiausia kvailystė buvo bijoti ar įtikinėti save, kad nesugebėsiu ar neturėsiu laiko. Bandysiu dar kartą, gal pasiseks ir išrinks.  

   Su metais iš to jauno ir gražaus neliko nei vieno, nei antro. Superskautiškumo terminais vardas irgi sutrumpėjo, dabar skautas vytis iš Tarybos. Sėdžiu dabar, glostau pražilusią galvą ir vėl mąstau ką man davė skautai. Atsakymą šį kartą randu nesunkiai – DAUG. Jeigu reikėtų įvardinti ką tiksliai, sunku būtų ir surašyti, bet žinau tik viena, kad nuostabią žaidimų aikštelę, su daug žaidėjų, žaidimo priemones. Pamiršo tik viena – žaidimo taisykles. Gal ir gerai. Kas ten žino. 

 

gilv. psktn. sk.v. Saulė

Saulius Arlauskas | 2013-03-01