Šeštadienio rytą du jūrų skautai ir šeši naujieji vadovai susirinko Žvėryne (pačiame

Vilniaus centre). Jau nuo pat žygio pradžios ore tvyrojo pakili nuotaika. Vadovams užrištomis akimis

teko paklaidžioti tarp medžių ir lapų krūvų. Po to pasiskirstę poromis patraukėme grožėtis Vilniaus

vaizdais. Beeidami paneriu aptikome porą tunelių, ir kaipgi mes į juos neilįsime! Nors greičiausiai tai buvo

lietaus nutekamieji tuneliai, bet buvo smagu palandžioti. Vėliau savanoris Kęstutis visus išmokė, kaip

išmatuoti upės plotį ar medžio aukštį, taip pat kiek žingsnių yra 50 metrų. Po to ant Neries suformuotų

skardžių išbandėme alpinizmo pradmenis.Visi saugiai užkilę ir nusileidę papietavome.Vėliau teko persikelti

per upelį, taigi buvo proga pasimokyti su virvėmis tai gerai atlikti (juk persikėlus per upę, virvę norisi taip

pat pasiimti, o ne palikti).

Lipdami į aukščiausią atodangos vietą žygio dalyviai poromis (vienas iš poros buvo

užsimerkęs) turėjo įveikti kliūčių pilną šlaitą. Viršuje, žinoma, atsivėrė nuostabi Vilniaus panorama.

Galiausiai atradome labia gražią vietelę prie Neries ties Litexpo parodų rūmais, tad nusprendėme susikurti

laužą. Čia taip pat teko išbandyti šį tą įdomaus. Pirmiausia – kaip greičiausiai išdžiovinti degtukus. Taigi

sušlapinome degtukus ir pradėjome juos džiovinti – plaukuose. Ir iš tiesų, po kokių 10 – 15 min. su tais

pačias degtukais buvo užkurtas laužas (na, laužui užkurti užteko ir vieno degtuko, bet sausi tikrai buvo jau

visi). Vėliau sušilę žygio dalyviai turėjo sugalvoti, kaip visiems įveikti kliūtį, panaudojant skautiškas lazdas.

Sėkmingai tai atlikę dar aptarėme laužus ir jų tipus. Galiausiai visi skaniai ir draugiškai pavakarienavome.

Pavyko tikrai nebandytos programos žygis po nuostabias Vilniaus vieteles ir su labai linksma kompanija.