Junák – Čekijos skautų ir skaučių asociacija – didžiausia pilietinė vaikų ir jaunimo organizacija visoje Respublikoje, vienijanti daugiau nei 45 tūkstančius narių. Trumpai: organizacija didelė ir galinga. Ir man, lietuvaitei skautei, labai pasisekė, kad turiu galimybę čia dirbti, mokytis ir tobulėti. Žodžiu, jau daugiau kaip mėnesį savanoriauju centriniame organizacijos biure. Bet man labiau patinka sakyti, kad skautauju viename gražiausių Europos miestų.

Į biurą ateinu kiekvieną dieną ir praleidžiu jame 6 valandas, kurias išnaudoju savo asmeninėms užduotims atlikti. Darbo grafikas laisvas, kada noriu, tada ir lekiu į darbą, bet stengiuos iš ryto, nes tik tada sutinku savo projekto koordinatorių Petr, kuris man pasako ką ir kada turėčiau padaryt, ir kaip viskas turi atrodyt.

Biure veikia politika no stress ir esu tuo labai patenkinta – Petr nuolat man primena, kad projektas yra daugiau man, kad čia atvykau mokytis ir išbandyti save, todėl galiu neskubėdama ir ramiai viską padaryti. O be to, dabar mane tik mėgina, tikrina, nori išsiaiškinti, kas man patinka, ir ką galiu daryti.

Junkák leidžia 5 skautiškus žurnalus skirtingos amžių kategorijoms ir viena iš mano užduočių – prisidėti prie jų turinio, pvz., jau turėjau surasti 10 įdomių naujienų iš skautų gyvenimo, parašyti trumpą straipsnelį globalia tema, paredaguoti užsienio skautų atsiųstą informaciją. Be to, kiekvieną savaitę turiu rašyti blogą ir pasakoti savo nuotykius ir pastebėjimus plačiajai čekiškajai skautiškajai visuomenei (http://krizovatka.skaut.cz/). Taip pat turiu ir keletą administracinių pareigų: atsakyti į laiškus, kuriuos atsiunčia užsienio skautai, ir ekonomikos skyriuje skanuoju popierius.

Iš rimtesnių darbų gavau keletą projektų. Vienas iš jų – Erasmus skautai. Man reikia surasti galimybes ir būdus, kaip įtraukti užsienio skautus į organizacijos veiklą. Visai man patinka.

Be to, turėčiau lankyti jaunesniųjų skautų sueigas, bet kolkas niekaip nepavyksta suderinti laiko. Tiesa, buvau užsukusi į vieną paukštyčių sueigą ir man labai patiko. Neturėjau galimynės augti vilkų gaujoj, o dabar, pasirodo, turiu! Beje, vadovų trūkumu organizacija tikrai nesiskundžia ir be to, vyriškos giminės vadovų, apstu. 

Pagrindinė mano skautiška veikla dabar vyksta su studentais skautais, mistiniu pavadinimu „Skrypta“. Tai nėra atskira organizacija, o tiesiog Junák roverių klanas, į kurį paprastai ateina iš mažesnių miestelių į sostinę atvykę roveriai. Roverių programa – pasidaryk pats, tačiau „Skrypta“ stengiasi žvelgti truputį giliau ir vieną dieną norėtų būti kaip akademikai Lietuvoje. 

Vienas įdomus dalykas – visi skautai čia vadina vienas kitą pravardėmis. Čekijoje yra daug žmonių su tokiu pačiu vardu (vieną dieną – vienas vardadienis). Normalu, kad į grupę gali ateiti, pvz., 5 Jonai ir 7 Petrai, todėl kiekvienas vaikas gauna pravardę, kurią ir turi iki pat gyvenimo galo. Ir niekam čia neįdomu, ir niekas net neklausia, koks Tavo tikras vardas, svarbi tik pravardė, bet ir jos kartais pasikartoja.

Dar viena mistika man yra kaklaraiščiai – organizacija jų turi begalę. Baigi specialius kursus ir gauni kaklaraištį, didesnis renginys – vėl kaklaraištis, o be to, kiekvienas vienetas dabar gali turėti savo kaklaraiščius, tai jau ir nebesuprasi kas ten –  papuošalas po kaklu ar skautiškas reikalas. O ir uniformą galima dėvėti bet kaip.  

Apie maldą prieš valgį nėra net kalbos (Čekija – viena didžiausių ateistiškų šalių), o ir įžodyje nėra pasižadėjimo tarnauti Dievui, modifikuota į – tarnauti aukščiausiai tiesai ir meilei. 

Tai va, tokie trumpi mano pastebėjimai šiam kartui. Beje, kiekvieną dieną vis pagalvoju, kad labai didžiuojuos būdama Lietuvos skautė.

T. n. vyr. sk. Dovilė Barcytė