2004-10-14
Stovykla "Skautopolis"
Įspūdžiai iš Telšių skautų stovyklos "Skautopolis"
Kas Naujo?
Skautų naujienos
Vieną smagų liepos 28-osios rytą Telšiai įdomiai subruzdo. Iš namų pasipilė ne kiekvienam mirtingajam įprasti žmogeliai, apsikrovę kurpinėmis, apsiginklavę kirviais, gitaromis, šypsenomis ir atsargine batų pora. Toks pat sujudimas buvo pastebimas ir Rietave. Na gerai, jei dar nesupratote, tai pasakysiu be užuolankų. Šitie žmogeliai – tikrų tikriausi skautai. Ir tą rytą jie visi išsiruošė į Telšių krašto skautų stovyklą su visiems gudručiams stovyklos temą išduodančiu pavadinimu “Skautopolis”. Sauja skautų iš šen, sauja iš ten, pora svečių vardan įvairovės, vienas kitas tėvelis ir dešimt skautų iš Vokietijos pagardinimui – štai jums ir puikios skautiškos kompanijos receptas.
Pirmosiomis dienomis teko šiek tiek padirbėti. Nežinau, gal ir ištįso kai kurių žmogelių veideliai, kai buvo paliepta pastatyti futbolo vartus ir padaryti tinklą (tinkliniui, ne žuvims), gal ir patempė kai kas lūpą, kai teko suręsti keletą suoliukų arba pasirūpinti skelbimų lenta. Na bet jei ir pasitaikė tokių, aš tikrai nepastebėjau. Kai viskas buvo baigta, aplink šmėsčiojo tiek savo darbu patenkintų (ir visai pelnytai!) bei džiaugsmu spinduliuojančių veidų, kad ateity nusprendžiau įsigyti saulės energija varomą automobilį ir į jame nuolat vežiotis kokį nors skautą – garantuota varomoji jėga bet kokiu oru!
Oi oi, nukrypau į lankas. Perspėkit mane, kai dar kartą imsiu taip nusikalbėt. Tai va, grįžtam prie stovyklos. Ketvirtadienis, o tai jau buvo liepos 29 diena, buvo skirtas atidarymui. Ką čia atpasakosi tas visas akimirkas… Juk kiekvienas skautas supranta, kokia išskirtinai pakili ir smagi būna atidarymo rikiuotė. Po jos buvo šv.Mišios. Ir tenedrįsta niekas pareikšti, kad jos nuobodžios! Šv. Mišios labai ypatingas dalykas, pakylėjantis tave šiek tiek aukščiau paprastų žemiškų dalykų ir leidžiantis suvokti, kad skautybė iš tiesų yra ne vien tik stovyklavimas ar sugebėjimas surišti penkiolika mazgų per tris minutes. Na bet apie tai neįmanoma normaliai papasakoti, tai reikia pajusti pačiam, tad nestabdom, pasakoju, kas vyko toliau.
Penktadienis buvo akademijos diena. Mažesnieji turėjo puikią galimybę nuvaryti nuo kojų vyresniuosius klausinėdami jų apie visokius skautiškus dalykėlius, mokydamiesi, pamiršdami ir vėl mokydamiesi to, ką turėtų žinoti kiekvienas skautas. Ir, patikėkit manim, jie tą galimybę puikiai išnaudojo! Tiems, kurie smagiai tardomi nebuvo, nuobodžiauti neteko. Priešingai! Broliai ir sesės kalbėjo apie krikščionišką šeimą. Ką aš galiu pasakyt… Na negi vėl kartosiu, kad buvo smagu? Jūs gi ir patys tai suprantat.
O šeštadienis! OooOooo!!.. Karas buvo! Tai bent pliekėsi graikai su persais! O klykimas, o šauksmas… Svarbu įsijausti – būtent tą visi ir darė. Kovoti buvo linksma, bet ir po mirties nuobodžiauti neteko. Žinot, tie pragariški smagumai… Ėjimas keliais per kankorėžius, miltai bei “kraujo” dėmė ant galvos, o dar tas velniškai “žavingos” kojytės bučiavimas… Iš anksto draugiškai visiems patariu velniui dūšios neparduot, nes pragaras ne pasakos, tingiu pasisėdėjimu verdančioje smaloje neišsipirksite (fui fui fui, nepamirštama ta koja!..).
Kita diena buvo skirta dailiesiems darbeliams ir tėveliams… Kitaip sakant, iki pietų užsiiminėjome menais, o po pietų – tėvų lauktuvėmis. Išlydint tėvus gailiai verkiančių nebuvo. Tai pasirodė kažkaip nederama… Kaip gi čia dabar… Negi skautai, negi net patys mažiausi vilkiukai tiek ūgtelėjo, kad gali visą savaitę pagyventi be tėvų? Bent jau šiokios tokios drėgmės reikėjo mirtinai! Ta proga tą vakarą pradėjo lyti. Vis dėlto lietus užsimanė ne šiaip sau atgaivinti, o chuliganiškai išskalbti kiekvieną stovyklos pėdą!.. Bet, žinote, skautams tai nė motais.
Pirmadienio popietę pagaliau susivokęs, kad yra nebaisus, lietus susinervino, labai susiraukė ir išėjo nežinoma kryptimi. O mes dalyvavome olimpiadoje! Ką čia jums, mielieji, papasakojus apie olimpiadą… Vargšai kamuoliai buvo vaikomi šen bei ten, kartais netyčia ir į vartus pakliūdavo. Teko jiems paskraidyti ir per tinklą. Žinoma, neapsieita ir be pagrindinės kiekvienų olimpinių žaidinių rungties – bėgimo su maišais! Tik va aš nesuprantu, kodėl šiom dienom per transliacijas iš Atėnų tos rungties nemačiau… Na bet jei jie nežino, kokios rungtys privalo būti olimpinėse žaidynėse, tai ne mūsų problema…
Pam param… štai ir išaušo antradienis… Tądien įvyko turgus. Ir ko tik jame nebuvo… Argi ne puiku susitaupius šiek tiek skautličių kokiai nors niekuo dėtai sesei vienu metu užsakyti grupę dainininkų, vieną mažą, bet kone tobulai savo darbą atliekantį erzintoją ir, vardan tikrojo smagumo, asmens sargybinį?.. Stovykla yra toks dalykėlis, kuris taip pat turi pabaigą… Todėl tą patį antradienio vakarą įvyko uždarymo šv.Mišios, o vakare - uždarymo laužas. Kitą dieną dar atsikratyta prizais už pergales olimpiadoje ir šiaip įvairiais apdovanojimais, gi prizai taip veržėsi pas jų nusipelniusius žmogelius, kad nebuvo įmanoma nulaikyti. Vėliavos nuleidimu viskas… ne ne, tikrai ne viskas, o tik stovykla, užsibaigė…
Tai ką… gailitės, kad nebuvote toje stovykloje? Na na, aukščiau nosis! Telšių krašto stovyklos vyksta kasmet. Kas ten žino, gal ir jums nusišypsos laimė ten užsukti… O kai aš ten buvau, arbatą gėriau, žirnių košę burnoj turėjau, per barzdą nevarvėjo (barzda kažkodėl neželia…), žinias ir įspūdžius kaupiau, į eglės kankorėžį konservavau, o dabar išlukštenau ir su jumis pasidalinau!..
Sesė Simona (lyjant)