2010-05-04

Reportažas iš KISC. II dalis.

Mums sakė, kad pavasaris - tylusis sezonas. Žinoma, nesiginčysiu, lyginant su tuo, kas [url=www.kisc.ch]čia[/url] turėtų dėtis vasarą, tikrai centre vyrauja tyla ir ramybė. Bet snausti tik šią savaitę pradėjom rasti laiko. [img_id]33712[/img_id] [b]Kas čia vyksta?[/b]

Savaitę vyko WOSM'o centrinio ir regioninių biurų posėdžiai. Galėčiau tris atskirus straipsnius apie ją parašyti. Pirmą - apie tai, kokie pletkai susiję su panele Jore Astrauskaite ir Lietuvos skautija sklando Ženevos koridoriuose. Galiu tik pasidžiaugti, kad puikūs pletkai. Supratau, kad kartais esame (ypač aš esu) tris kartus savikritiškesni, nei yra protinga būti. Antrą - apie kosmonautus biuriečius, kurie ei, žinot ką? Irgi žmonės! Net pats WOSM'o generalinis sekretorius, Luc'as Pannisod'as, kai tyliai supasi kedėje prie židinio su vyno taure rankoje, atrodo kaip stovyklos aplankyti atvažiavęs mamutas. Truputį susikuklina, kai teta iš Arabų regiono išduoda paslaptį, kad šefas moka ir gitara groti, bet po to vėl linguoja į taktą ir kartu su mumis traukia "Sweet home Alabama". Trečią - apie tai, kodėl užaugusi tikrai turėsiu violetinį kaklaraištį bei marškinėlius ir visai neliūdėsiu, kad į priedus nėra įtraukta dvišakė lazda (WOSM'o struktūroje dirbantys/savanoriaujantys žmonės dėvi violetinius kaklaraiščius ir tokios spalvos marškinėlius. Biurai su Komitetu dar turi pobaisius uniforminius marškinius, bet bala jų nematė).

Tada buvo vulkanas. O jergau! Interamerikos regiono žmonės savaitę gyveno Ženevoj, nes niekas nenorėjo jų skraidinti namo. Afrikiečiai, žinot, beveik kaip suvalkiečiai pasielgė. Sako, mes Afrikoj po visą žemyną išsibarstę, retai susitinkam, tai, kad jau pelenai neleidžia grįžt namo - čia paposėdžiausim. Ir posėdžiavo. Mūsų, pinkių pagrindinė atrakcija buvo kiekvieną rytą pasižiūrėti, ar jie vis dar neišskrido :)

Jei vieniems vulkanas suteikė malonias atostogas mūsų užburtąjame slėnyje, kitiems jis šiek tiek nukando auksinės vertės dienų. Jau galite pasiskaityti lietuvaičių įspūdžius iš Agoros. Aš galiu papasakoti viską iš savo varpinės. Tris dienas laukėm, kada atšauks Agorą. Gi vulkanas ir niekas neskraido! Truputį neramu buvo ta nežinomybė. Ne todėl, kad buvau davusi pažadą pasiruošti vienai iš sesijų bei šiaip smarkiai laukiau Giedrės atvykimo. Neramu buvo, nes kiek lovų kloti tai neaišku! Rimtai ritmai. Ir dar tie afrikiečiai. Jau gavau užduotį paruošt Giedrei ir portugalei Ritai, kaip planavimo komandos narėms, apartamentus, atvarau į kambarį, o ten - vis dar gyvena vienas iš Afrikos regiono biuriečių. Kaip mes džiaugėmės išsiaiškinę, kad nei Giedrė, nei Rita tą dieną neatvyks!

Dienoms bėgant Agoros dalyviams pagaliau pavyko susirinkti ir mes, pinkiai, sutelkėm visas pajėgas, kad padėtume renginiui praeiti kuo sklandžiau. Labiausiai įsiminė Paul'o reakcija apie Agorą. Sakė: "Žinai, kol nepapasakojai apie ką čia viskas, nieko nesupratau apie Agorą. Tik, kai pirmą kartą pamačiau dalyves ėmiau galvoti: šita graži, šita graži, o, ir šita graži! Toks mano pirmas įspūdis". Beje, tokį pat pirmą įspūdį aiškiai turėjo ir australas Andrew. Kai dviračiu parlekiau iš stovyklavietės įregistruoti į kambarį lietuvaičių dalyvių, Andrew jau vedėsi jas tolyn skleisdamas savo australietišką žavesį. Registratūroje sulaukiau tik švediško gūžtelėjimo pečiais: "Jos gi merginos, žinai..."

Work Parties. Dar nespėjus išgužėt Agoros žmonėms mūsų gretas papildė ispanų gauja. Šiems pabuvus savaitę atvyko olandai. Juos vėliau pakeis International work party. Kas tai?
Lietuviškai tai būtų "pramoginė talka". Atvažiuoja 20 - 30 žmonių, pusę savaitės dirba kartu su pinkiais, daugiausiai visokius miško darbus, o kitą savaitės dalį ir, aišku, visus vakarus - pramogauja.

Pramogos! Draugai, šią savaitę manęs laukia ketvirtas fondiu per trumpą viešnagę čia. Ar jaučiate mano entuziazmą? Aš ne. Tikiuosi, kad fondiu bus per mano laisvadienį ir galėsiu eiti į des Alps picos.

Kai nepramogavau su grindų vaškavimu ir besirūpindama svečiais, per šias savaites pravedžiau puikią diskusiją Agoros dalyviams apie skautų įvaizdį, buvau saugiausiame Europoje traukinių tunelyje, patenkinau miestietišką prigimtį visą dieną praleisdama pasakiško grožio Thun miestelyje, sudalyvavau legendiniame Bokšto vakarėlyje, pasišypsojau už Lietuvą international vakare (pinkiai dar tris dienas paslapčiom kuždėjosi, kad lietuviškas stalas buvo geriausias!), kovoje su dviračiu suplėčiau džinsą, svetėms lietuvaitėms padariau vip'inį kisc'o gyvenimo pristatymą (Giedrė net gavo progą apžiūrėt pinkių apartamentus), buvau išrinkta savaitės šypsenos savininke (labai ilga nuoroda, kuri nelabai patinka skautatinkliui: http://www.kisc.ch/index.php?uid=285&cmd[incms][content][fullview][main][uid]=3934&cmd[incms][content][fullview][main][cmd][itemid]=206), supratau, kad kai noriu, moku groti gitara ir dar daug daug visko!

Nežinau, ar matosi, bet stengiausi labai trumpai ir tik suintriguoti. Juk kam kas įdomu - visada galite asmeniškai išsiklausinėti.

Alpėse lyja, bet tas netrukdo šypsotis ir toliau dirbt įgyvendinant vieną iš BP svajonių,

Jorė

P.S.: Pirma dalis pasigedusiems įžangos..
Nuotraukos likimo draugų

Kas Naujo?

Skautų naujienos

2010-05-04

Reportažas iš KISC. II dalis.