Kas Naujo?

Skautų naujienos

2021-06-26

Baltijos skautų stovykla „Back to the Balts” vyks Lietuvoje!

Ar tu jai pasiruošęs?!

Mieli broliai ir sesės,

 

džiaugiamės galėdami pranešti, kad Baltijos skautų stovykla Back to the Balts” vyks Lietuvoje. Stovyklą atidarysime birželio 26 d., o namo vyksime liepos 3 d. Stovyklos metu keliausime laiku ir kartu tyrinėsime Lietuvos etnografiją bei istoriją nuo seniausių iki naujausių mūsų dienų. Apačioje pateikiame pagrindinę informaciją ir stovyklos legendą, kuri mums padės pasiruošti kitos vasaros nuotykiui!

 

Data: birželio 26 - liepos 3 d

Vieta: Šiaulių kraštas

Amžius: laukiam visų, kuriems stovyklos dieną bus 12 m. ir daugiau.

Dalyvių skaičius: kiekvienai Baltijos valstybei skirtos po 250 vietų.

 

Kainos*

Dalyviai - 140 eur

Vienetų vadovai - 50 eur

Savanoriai - 50 eur

Svečiai iš kitų šalių skautiškų organizacijų - kaina bus nustatyta pagal WOSM šalių kategorijas

 

*Registraciją pradėsime jau greitai! Sekite naujienas.

 

Savanoriai

Visi, kurie pirmąją stovyklos dieną bus 18 metų ir vyresni, turėtų į stovyklą registruotis kaip savanoriai arba kaip vienetų vadovai. Taip pat savanorių bus paprašyta atvykti į stovyklą birželio 23 d.

 

Pradėkime mūsų kelionę…

Mano vardas Žemyna. Tėvai mane taip pavadino, nes būdama dar maža mergytė mėgdavau priglusti prie žemės ir klausyti, kaip auga žolė. Nesijuokite, žinau, kad esu kiek keista. Tačiau mūsų gentyje keistuoliai mylimi, jie laikomi žiniuoniais. Tokia yra ir mano prosenelė. Ji tokia sena ir susiraukšlėjusi, turbūt tai ji pasodino dangų remiantį ąžuolą, augantį girios pakraštyje, kuriam septintą mėnulio dieną parklupę meldžiamės jau ištisus šimtmečius. Būtent prosenelė mane išmokė burtų: gėlės man prakalbus sužysta, obuoliai sunoksta, lietus laisto, o saulė nealina. Žinoma, tai labiau dievų nuopelnas, bet prosenelė sako, kad aš esu tiltas tarp dievų ir žmonių. Tiesa, mama pyksta dėl tokių kalbų ir barasi, kad pirmiausia turėčiau būti tiltas tarp įtakingiausios genties šeimos ir mūsų šeimynos. Kad ir ką tai reikštų...  Vis dėlto aš tikiu, kad manęs laukia nuotykiai ir, jei tam reikia būti kiek kitokiai, aš surizikuosiu.

Kai kartu su saulės laida patekėjo 1200 metai, aš gyvenau jau dvyliktą žiemą. Žiemos saulei kylant, stovėjau basa ir vienmarškinė girios vidury, klausydama paukščių giesmių ir visa savo esybe gerdama šaltą miško drėgmę į plaučius. Viską pamenu lyg per miglą: vieną akimirką, užplūdus didybei, meldžiau dievų amžinybės, o kitą – trenkė Perkūnas, paukščių giesmė nutrūko, o ledinis oras užstrigo plaučiuose.

Kai atsimerkiau, viskas buvo taip pat, tik vietoje žiemos, čiurleno pavasaris visame savo gaivališkume. Mano basas pėdas užliejo tirpstančio sniego vandenys, snieguolės nedrąsiai kišo savo galvas į viršų, žolė stiebėsi lyg nieko nebūtų įvykę. Tik paukščiai čiulbėjo kitaip, o dievai mano širdyje nutilo. Puoliau bėgti pas savo gentį, bet proskynoje radau Perkūno perkirstą Ąžuolą ir mūrinius pastatus tolumoje. Aušo 1500 metai. Mačiau, kaip pagonių pašiūres pakeitė aukšti mediniai pastatai su keistais smaigaliais viršūnėse. Girdėjau pasikeitusią kalbą, kurios nepajėgiau suprasti. Kadaise buvusi dešimties žmonių kaimenė, dabar virto į miestą, kuriame palengva vystėsi pramonė, arkliai tempė vežimus, o pas turtinguosius ant stalų garavo neragauti patiekalai... Net sklido kalbos, kad iš tolimos šalies atvykusi didikė Bona Sforca kartu su savimi atsitempė ir virėjus, kurie gamino kaimiečiams nematytus neragautus gardumynus... Jutau, kaip pagonių dievus su manimi jungę tiltai griūva. Tačiau negalėjau gyventi praeitimi kai ateitis atrodė tokia stebinanti. Tik ne viskas buvo taip nuostabu, kaip pasirodė: o dievai, kiek daug tie ateities žmonės kariavo! Tad nė nepajutau kaip vieną apniukusią dieną kojos pačios ėmė nešti mane į girios tankmę. Bėgau taip greitai ir... Mane partrenkė nelemtas arklys, tempiantis vežimą su tingiais didikais.

Atsibudau nuo šaižaus garso, o kai prasimerkiau, prieš akis iškilo didingas išradimas: garvežys. Anglies smarvė ir žmonių grūstys. Pirmą kartą iš tiesų pasijutau laukinė, svetimšalė. Visa laimė, kad mane tiesiog palaikė elgetėle ir niekas nekreipė dėmesio, tik praeidami numesdavo kokią monetą. Negalėjau atsistebėti žmonių pokyčiais: kvepalai, lakuoti batai, į viršų riestos nosys, pasitempę ir be galo gražūs – inteligentai. Vienas vyriškis praeidamas pro mane savo išsipusčiusiai kompanionei aiškino, kad ši data – 1861-ieji metai – įeis į Lietuvos ir Rusijos istoriją, nes garvežys mus sujungė. Taigi persikėliau į judriuosius 1861 nepažįstamo Viešpaties metus. Karų nemažėjo, bet tarp patrankų dūmų mačiau šviesą: spaudą, knygas, mokslą, poeziją. Lietuva klestėjo, nes joje gyveno šviesuoliai.

Į 2020 metus patekau zuikiu įšokusi į garvežį Daugpilis-Vilnius-Gardinas. Kontrolierius mane pagavo be bilieto, o aš išsigandau ir iššokau iš važiuojančio lokomotyvo tiesiai į miško tankmę. Žemės trauka mane priėmė gan skaudžiai, o atsimerkusi išvydau aplink mane susispietusius kaukėtus vaikus su įvairių spalvų kaklaraiščiais: oranžiniai, geltoni, vyšniniai... Jie save vadino skautais. Vaikai su švytinčiais prietaisais fotografavosi su manimi, pasakojo apie socialinius tinklus, kuriuos įsivaizdavau kaip voratinklius, ir aiškino, kad paslaptingą virusą, privertusį užsidėti kaukes, sunaikins mokslininkai su savo robotiniais prietaisais... Tik vakare, suliepsnojus dideliam laužui, jie tapo tokie pat laukiniai kaip aš. Skautai meldėsi savo žmogiškam dievui, bet neatsuko nugaros Ąžuolui. Pajutau kaip kadais griuvę tiltai, atsistato ir į dangų kylančiose liepsnose išvydau savuosius dievus. Kiekvienam savo, bet čia jaučiausi laukiama, tad pasilikau. Laukiu ir jūsų stovykloje, jei surasite mane, pašaukite vardu ir papasakosiu jums apie savo nuotykius plačiau.

Susisiekite su mumis: BalticJamboree2022@gmail.com 

Faceebook puslapis: https://www.facebook.com/balticjamboree