2019-01-12
Apie sausio 13 d., Braziliją ir dvasinę tinginystę
Kaip ta A. Sutkaus vadinama meno ,,dvasinė tinginystė" susijusi su Sausio 13 d.?
Kas Naujo?
Skautų naujienos
sesės Daivos Šarėjienės nuotrauka.
Atvykstu į oro uostą kalbėdama telefonu su geriausia drauge, susižvalgau su taksi vairuotoju, padėkoju ir išlipu. Žinau, kad turiu dar gerą pusvalandį, iki kol nusileis lėktuvas iš Paryžiaus. Velniop man reikėjo leisti pinigus taksi išsikvietimui? Na tiek to, draugė pasijuokia iš manęs ir su telefonu rankoje, (tiksliau prispaudus jį tarp pieties ir ausies) oro uosto kepyklėlėje užsisakinėju mėgstamiausią cinamoninę bandelę ir juodos kavos puoduką. Pokalbis tęsiasi. Nuo mokslų, viena kitos gyvenimo įvykių pasidalijimų, pradedame kalbėti apie šiandien dieną, tiksliau aš jai pasakoju apie NYLOS podcast’ą su fotografu Antanu Sutkumi :
- Žinai, vienas gražiausių dalykų, kurį jis pasakė ir kuris man labai įsižėrė buvo apie santykius. Žurnalistai jo paklausė, kokius gražiausius kadrus jis atsimena, jis pasakė, kad gražiausi kadrai - tie, dėl kurių nepakėlė objektyvo ir tai visada buvo - žmonių santykiai. Taip ir pasakė, įsivaizduoji? ŽMONIŲ SANTYKIAI. aišku, tada jis pasakė, kad lietuviams ir dabartiniam lietuvių menui to labai trūksta ir pasidalino mintimis apie Braziliją… - šypteliu puse lūpų, nes mes su drauge abi labai žavimės šia šalimi, bet ji pasimetusi pertraukia mane.
- Pala, pala… Kaip Antanas Sutkus susijęs su Brazilija? Kodėl?
- Na ten buvo eksponuojamos jo parodos ir jis yra labai sužavėtas tų žmonių gebėjimu išsaugoti tą tarpusavio santykį. Pabrėžė ir tai, kad popiežius Jonas Paulius II neveltui Pietų Ameriką pavadino ,,vilties kraštu”, nes pasak A. Sutkaus, nors jie ir turi nesutarimų, bet užtat puoselėja tą svarbiausią braižą, o lietuviai šiuo atveju… Na… Dvasiniai tinginiai. *Pasigirsta draugės prunkštelėjimas kitoje laido pusėje*. Jis mus pavadino dvasiniais tinginiais, supranti, tai tikrai gana stipru.
- Taip, taip, bet tu man priminei vieną dalyką. Aš žiūrėjau LRT reklamą apie Sausio 13 d. programą ir man niekada prieš tai buvusiais metais nekliūdavo muzika, bet šįkart užkliūvo…
- Kodėl? - jau nebelabai suprantu kur ji suka.
- Na ji buvo linksma. Žinai tokia ne graudulinga, o visai viltinga ir šviesi. Tai iš pradžių atrodė keistai, o vėliau mane visai pradžiugino, gal mes išbrendam iš to tradicinio verkimo? - po šio klausimo siurbteliu paskutinius lašelius kavos ir pakylu nuo staliuko, bandau nusigauti iki pagrindinės laukimo salės, toliau atsakinėdama savo draugei.
- Bet čia labai geras dalykas, na mes gal niekada neprotestuosim kaip brazilai šokdami gatvėse…
- URTE TU SKAITAI MANO MINTIS. Aš taip juokčiausi ir džiaugčiausi, jei dėl klimato kaitos po gerų dešimčių metų lietuviai sausio 13 d, minėtų kokiu karnavalu, TU TIK ĮSIVAIZDUOK!
- Tu kalbi kaip A. Sutkus paklaustas ar lietuviai turi galimybės pasikeisti, jis lygiai taip pat kaip tu minėjo klimato kaitą… Na gal, man linksma ir visai gera, kad prisimename tuos įvykius linksmesne gaidele, bet karnavalas, gal jau būtų per daug…?
Toliau tęsiame filosofinius sapaliojimus ir juokus apie karnavalą sausio 13 d. paminėjimo proga. Vis tiek visą laiką iš mano galvos neišlenda tas dvasinių tinginių apibūdinimas. Net pamačiusi savo prancūzą draugą, su juo linksmai besišnekučiuojant ir važiuojant miesto centro link, sėdėjau ir galvojau ,,Negi mes tikrai tokie prasti, šiame dvidešimt pirmajame amžiuje veikiantys ir savo burbuluose besisukantys tinginiai ir dar ne bet kokie! O dvasiniai…” Staiga prisimenu, kad ir aš panšiai vadindavau kažkada žmones… Po to kai skaitydama ir verkdama įsimylėjau Joną Biliūną, mėgau visus draugus traukti per dantį vadindama dvasiniais ubagais, bet nustojau, kai netyčia taip pavadinau tėtį ir jis atsisėdo man paaiškinti, kokį svorį, iš tikrųjų turi toks žodžių derinys. Nuo tada kažkaip juo nebesišvaisčioju, o čia Antanas Sutkus priminė ir dar ne šiaip priminė, o lyg druskos užbėrė ant visų mano abejonių apie mūsų tautiečių būdą!
Su prancūzu draugu susėdome vakarieniauti, vėl, kaip ir su drauge telefonu, mes juokavome, aš jam pasakojau apie Vilnių, apie jaunimo politiką, skautus … ir priėjau sausio 13 d. temą, tada dar paminėjau ir Baltijos kelią… Staiga man toptelėjo mintis ,,neteisus A. Sutkus! Neteisus.” Jog tai ir buvo pačios tikriausios žmogiško santykio apraiškos! 2,5 mln žmonių grandinė, juk tai žmogiškasis santykis, o ir koks dar! Tiek nuostabus, tvirtas ir vienas gražiausių tiek žmogiškumo, tiek vertybių apreiškimas. ,,O tu žinojai, kad Taivane jie irgi turėjo tokį įvykį?” Klausia manęs prancūzas draugas, su kuriuo šioje tolimosios Azijos saloje ir susipažinom. ,,Ne, nežinojau, geras, pala, einam pasigooglinsim”. Pasirodo 2008 m. apie 1,5 mln Taivano piliečių susikibo rankomis nuo vieno salos galo iki kito. Jos ilgis nusidriekė tik 100 kiometrų mažiau nei Baltijos kelias per Baltijos šalis (pastarasis buvo 600 km, o Taivane apie 500 km). Sėdžiu ir prancūzas draugas juokiasi iš mano spindinčių akių. O aš jam jau papasakojus visas savo dvejones, sukeltas A. Sutkaus minčių, atsakau : ,,Žinai, kas yra gražiausia? Tai kad jie IRGI stovėjo dėl meilės demokratijai, dėl noro būti laisviems nuo didžiosios kaimynės. MATAI, tai tik dar labiau įrodo, jog neesame dvasiniai ubagai ar tinginiai! Nes jeigu Azijoje žmonės tai darė dėl to paties tikslo, vadinasi, šis žmogiškumas, to laisvės noro parodymas - universali vertybė.” Tada ėmiau dėstyti istorijas apie sausio 13 d. pasakojau, kaip mano mama dar būdama studente iš kursioko buto prie seimo tampė termosus arbatos ir karšto vandens. Prisiminiau, kaip prieš metus kalbinau ją straipsniui Letuvos jaunimo organizacijų tarybos tinklaraiščiui, dalinuosi su prancūzu mintimis iš to teksto (gražiai viską tada sudėliojo ir suredagavo Aistė Eidukaitytė) :
,,Kas yra laisvė ir nepriklausomybė suprantame galbūt ir ne visi, bet nepažįstu nei vieno, kuris šiuo metu nori likti Sovietų Sąjungos dalimi. Rusija – labai didelė, tai kelia didelę baimę. Bet ta pati baimė žmones ir laiko čia. Nes kartu drąsiau.
Mano draugai, kurių seneliai patyrė tremtį ar buvo partizanai apie tai kalba vis garsiau. Garsiau kalbu ir aš! Kai esame vieningi, kalbėti ir veikti nebaisu. Jau žinome, kad užimtas televizijos pastatas. Močiutė, pas kurią gyvenu, įsijungia užimtą televiziją, bet tik tam, kad man įrodytų, jog tie žmonės kalba netiesą.
Net ir praėjus keliems mėnesiams po Sausio 13-osios, su draugais vis einame į tą pačią aikštę prie Seimo, nešame gėles ir išreiškiame pagarbą žuvusiems. Kalbamės su tais, kurie čia taip pat užsuka – čia visada yra žmonių. Šiuo metu man nevyksta paskaitos, tačiau niekam ir nerūpi, ar ateisime – šiuo metu turime svarbesnį darbą – kovoti dėl savo laisvės!“
Prancūzas klauso manęs, bandančios tai išversti, ir staiga suprantu, kad be galo ilgai kalbu, puolu atsiprašinėti (ai tas lietuviškas mentalitetas susiturėti!), o jis tik tildo mano atsiprašymus ir prašo papasakoti daugiau… Tas pasakojimas daugiau, grįžus namo pradeda gulti į žodžius ir sakinius, kurie jau dabar pasiekia jus. Pasidalinu dar pora istorijų, pavyzdžiui : ta, kad iš tikrųjų, daugumai studentų buvo sakoma, kad tą vakarą turėjo būti organizuojama diskoteka, bet tankams įvažiavus, visi planai buvo atšaukti… O gal tų planų išvis ir nebuvo…? Pasakoju apie istorijas girdėtas apie LRT montažinėje vykusį veiksmą, kaip sėdėdamos režisierė ir montuotoja pamatė kareivį su šautuvu viename iš ekranų ir režisierė, nesuvokdama kas iš tikrųjų vyksta, linksmai bedė pirštu į ekraną : ,,O! Kokia medžiaga! Tokios archyvuose neatsimenu, reikės būtinai kur nors pasižymėti…” ir tada montuotoja ją pertraukia : ,,čia, žinok, vaizdas iš mūsų koridorių, čia saugos kamerų vaizdas…” Tada ekrane vaizdas išsilieja, nes karys pamatęs kamerą numuša ją ir moterys pradeda paniškai visus svarbiausias archyvų kastes kištis į rankinukus, tašes, kurias randa ir bėga pro LRT tarnybinį išėjimą lauku Vingio parko link, lipa per tvorą ir nešdinasi kuo greičiau… Tokias istorijas man kiekvieną sausio 13 d. mama pasakodavo su šypsena, pamenu, apie kasetes pasakodama net juokėsi! Tokią sausio 13 d. aš ir prisimenu. Su šypsena. Kiekvienais metais nuo pat pirmų skautavimo dienų einu prie laužų, džiaugiuosi būdama kartu ir dainuoju. Praeitais metais sausio 13 d. nusprendžiau ir kraujo duoti, tada apalpau ir jaučiausi labai silpnai, ai, bet vis tiek išprašiau tėčio, kad važiuotume. Jis netgi pastovėjo rate su skautais ir dainomis. Gal laužai, gana graudžios dainos, kalbos ir net stiprėjantys tautininkų akibrokštai turėtų liūdinti? Gal mes turėtume grįžti į tuos minoru dengtus anonsus? Bet man ir, manau, daugeliui kitų brolių ir sesių, gimusių jau po šių kraupių įvykių, sausio 13 d. visada bus lydima šypsenų, šiltų apsikabinimų ir susitikimo su seniai matytais draugais - džiaugsmo. To džiaugsmo, kuris parodo, kad kaip ir tąnakt stovėję - mes neesame dvasiniai tinginiai - mūsų karta dar tik mokosi džiaugtis, nes kartais tų ašarų nebesuprantame, nes ne visi mokame įsijausti, mes nebemokame bijoti ir verkti dėl laisvės. Mums reikia mokytis ją puoselėti su šypsena ir džiaugsmo pilnatve. Nemanau, kad reikėtų karnavalo, bet mažoras LRT anonse tikrai gražus ir vertingas žingsnis. Tad kviečiu visus mus - šiais metais vėl prisiminti. Neužmiršti ne vien tik tragiško kai kurių tautiečių likimo, bet taip pat neužmiršti džiaugtis ir mokyti jaunesnius šypsotis ir dainuoti vardan laisvės, taip kaip juokavo ir dainavo žmonės susėdę aplink laužus tą pačią 1991 m. naktį. Įsisekime neužmirštuolę ir šiais metais sausio 13 d. 12 val. susitikime prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pasėti neužmirštuolių pievos ir apsikeisti šypsenomis. Juk neesame mes tie dvasiniai tinginiai, kol būsime, prisiminsime ir kartu darysime geruosius darbus, tik kartu - mes būsime tie gražiausi žmogiškųjų santykių kadrai, vardan kurių garsiausias Lietuvos ir pasaulio fotografas nepakeltų savo objektyvo.
S. sk. sesė Urtė