Mes vadiname šį rytą, saulės pasitikimu, bet, iš tiesų, retai juk tikimės išvysti tikrus saulės spindulius. Ko gero, ta saulė, tai tokia labiau švieselė mūsų širdyse, kai per darbus, rūpesčius, atsakomybes, laiką, skubėjimą pamirštame, ji mums primena ir uždega gerumą, šilumą ir varikliuką (šiais metais) švęsti šimtmetį su griausmu, su pasididžiavimu, ištiesti pagalbos ranką broliui ir sesei, kurie nešasi atsakomybių kuprines, kuriose visi įrankiai, kad šimtmetis mums būtų šimtą kartų geresnis.

Šiais metais Kauno krašto skautai išvydo ir tikrą saulės šviesą. Šaltukas spaudė ir kojų pirštai, nušalusios nosys, raudonos rankos- reiškė didelį norą kuo greičiau keliauti. Bet trypiant kojom, apsikabinus brolius ir seses spėjome šiek tiek nuveikti. Visi pasidabinome gimtadienio kepurėlėmis, gavome siuntinį didelę dėžę nuo Roberto Baden-Powell’io, kuri buvo išsiųstą 1918 metais, dėžėje 100 metų linksmai pratūnojo skautiškos vertybės. Sustoję ratu padainavome keletą dainų, šiek tiek pajudėjome, visi kartu įkvėpėme 100 metų ir užpūsdami torto žvakutes iškvėpėme dar 100!! Pasivaišinome, gurkšnojome arbatą, šnekučiavomės ir palengva visi išsiskirstėme palikdami sniege pėdas, kaip simbolį, jog visuose Kauno kampeliuose, biuruose, mokyklose, darbuose, kavinėse ar dar kur sėdi skautai pasipuošę kaklaraiščiais ir pasakoja savo kolegoms, kad yra čia tokių žmonių, kuriems nesimiega ir kurie 7 valandą susitinka, tam, kad pasitikti saulę dėl idėjos, meilės, dėl Dievo, Tėvynės ir artimo!