„Taigi…”

Skiltyje, susirinkusioje analizuoti tarptautiškumo jaunimo programoje ypatumų, iš pradžių kalba mezgėsi sunkiai. Ką gali turėti bendro Nyderlandų skautų organizacijos atstovas tarptautiniams ryšiams, kelių Afrikos ir Europos šalių vykdomo projekto atstovė iš Burundžio, Šveicarijos-Paragvajaus partnerystės dalyvė iš Šveicarijos, vieno iš Ispanijos regionų tarptautinių reikalų atstovė, grupės (tunto) iš mažo Italijos miestelio vadovė, ilgą partnerysčių su tolimomis šalimis patirtį turintis danas, WAGGGS (Pasaulinės skaučių asociacijos) biuro darbuotoja ir LS Užsienio ryšių skyriaus narė? Po minutėlės tylos susižvalgėme ir nutarėme pradėti nuo pasisakymų, kodėl čia esame. Susirinkome į skautiškų partnerysčių tinklo susitikimą - The Partnership Event - Nyderlanduose ir vieną iš popiečių galėjome pasirinkti diskusiją skiltyje mums aktualia tematika.

„Žinote, kas man, kaip tunto vadovei, yra sunkiausia?” - pradėjo savo pasakojimą italė. „Gyvename nedideliame miestuke. Gyventojų vos 2000, didžioji dauguma turi tas pačias keturias pavardes, o vaikai, kurie pas mus skautauja, dažniausiai net negalvoja apie tai, kad galėtų išvažiuoti pasidairyti po pasaulį, nekalbant apie, tarkim, studijas aukštosiose mokyklose.” Toliau italė pasakojo apie tai, kaip yra užsidegusi tarptautinio skautavimo idėja ir kaip norėtų uždegti ja savo tuntą. Kartą ji organizavo JOTA-JOTI. Visiems labai patiko! Tačiau… Tai kažkodėl neįkvėpė vadovų dažniau, daugiau ir įvairiau pažindintis su skautišku pasauliu už jų miestelio ribų - o ką jau kalbėti apie kitas šalis. Tuojau pat į pokalbį įsijungėme visi skilties nariai: nors mus vedė skirtingi tikslai, visi kėlėme panašius klausimus ir visi sprendėme problemą: kaip padaryti, kad kuo daugiau jaunų žmonių mūsų organizacijose patirtų, ką reiškia skautauti tarptautiškai ir kodėl taip nuostabu būti pasaulinės šeimos dalimi?

The Partnership Event neapsiribojo vien darbu skiltyje. Šiame susitikime, į kurį susirinko daugiau nei 80 dalyvių iš 30+ valstybių, buvo daugiausia kalbama apie dviejų ar kelių skautiškų organizacijų (asociacijų) partnerystes. Išgirdome daug įdomių gerosios praktikos pavyzdžių. Tarkime, jau ne vieną dešimtmetį yra užmegztas ryšys tarp Suomijos ir Nepalo skautų. Bendradarbiauja ir Butano skautai su viena iš Danijos organizacijų: abiejų šalių skautai kartu vykdo veiklas, organizuojami mokymai ir kt. Izraelio skautai jau daugelį metų vykdo mainus su skautais iš Vokietijos, pernai per vienus tokius mainus pastatė bendra istorine patirtimi grįstą spektaklį, kurį rodė ir Vokietijoje, ir Izraelyje. Yra ir partnerysčių, į kurias įsitraukusios daugiau nei viena organizacija - tarkime, Amahoro Amani projektas. Beje, nebūtina žvalgytis į tolimus kraštus: pavyzdžiui, mūsų kaimynai lenkai jau kuris laikas padeda Azerbaidžano ir Gruzijos skautų organizacijoms organizuoti vadovų mokymus. Kalbėta ir apie skautų organizacijų partnerystes su vyriausybėmis, kitomis organizacijomis: štai Meksikos skautų organizacija vykdo didelį projektą, kuriuo siekiama į skautavimą įtraukti vaikus ir jaunimą iš socialiai pažeidžiamų grupių.

Na ir… o kas iš to? Ar tai atsako į tuos klausimus, su kuriais į diskusijas atėjo mūsų skiltis? Ir taip, ir ne. Per keturias dienas, praleistas Nyderlanduose, klausėmės ir žavėjomės, kaip visi šie partnerysčių projektai padeda jauniems žmonėms susipažinti su visiškai kitokiomis kasdienybėmis, gyvenimo būdais, bendravimo ypatumais. Juk tokiose tolimose šalyse kaip Butanas ar Gana - ne tik europiečiui neįprasta kalba, klimatas, maistas, bet ir kitokia skautavimo kultūra (netikit? Paskaitykit, pavyzdžiui, sesės Loretos pasakojimą apie Singapūrą), netgi kitoks laiko suvokimas. Kaip juokavo kai kurie bendrų Afrikos-Europos projektų atstovai, sudėtingiausia tokioje partnerystėje yra suderinti veiklų vykdymo laiką, nes turbūt Afrikoje labiau nei Europoje vadovaujamasi reliatyvumo teorija :) Šitoks susidūrimas su kitokybe - pats geriausias būdas ugdytis lankstumą, pakantumą įvairovei, kantrybę, mokytis pažinti ir priimti kito žmogaus poreikius. Juk mokymasis prasideda tada, kai išeiname iš komforto zonos.

Kita vertus, į tolimas šalis išvažiuoja toli gražu ne kiekvienas skautas. Tad lieka klausimas - o kaip atverti pasaulį didžiajai daugumai? Kaip atnešti tarptautinį skautavimą į kiekvieno brolio ir sesės skautavimą? Daug kalbėjome ir apie tai. Galimybių begalės! Pavyzdžiui, ne vienoje šalyje vilkiukai ir vilkiukės susipažįsta su skautavimu kitose šalyse, rašydami laiškus, atvirukus, keliaudami aplink pasaulį „virtualiai”. Kiek vyresni kartais susiranda draugovę-dvynę („buddy group”) kitoje šalyje. Tokios dvi draugovės tarpusavyje bendrauja dažnai ne vienerius metus, kartais - raštu, virtualiai, kartais net ir susitinka „gyvai”. Dar vyresni jau stengiasi pakeliauti po artimas jiems valstybes, nuvažiuoti į tarptautinę stovyklą, sudalyvauti mainuose. Baigę mokyklas, studijuodami ne vienas važiuoja kur nors savanoriauti (čia ypač smagi galimybė - Europos savanorių tarnyba), o gal net sudalyvauja Erasmus Scout iniciatyvoje. Taip pat visi nuo vilkų iki vyresniųjų skautų stengiasi dalyvauti iniciatyvose, per kurias vietiniu lygmeniu prisideda prie didelių pasaulinių problemų sprendimo. Galima tiesiog sodinti medžius su draugove… o galima juos pasodinti ir drauge pakalbėti apie klimato kaitą ir Tūkstantmečio vystymosi tikslus!

Kaip tik neseniai klausėme Lietuvos skautijos vadovų, kokias tarptautines veiklas vykdo jų vienetai. Įstrigo vieno iš vadovų komentaras: „Kažkur girdėjau statistiką, kad skautas, apsilankęs tarptautiniame renginyje, skautauja vidutiniškai penkiais metais ilgiau. Galiu suprasti kodėl - juk tarptautinė veikla ne tik parodo vaikui, kad jis turi bendraminčių visame pasaulyje, bet ir leidžia pamatyti, kad skautai leidžia gana nedideliais kaštais pakeliauti po pasaulį (bent jau virtualiai tai tikrai).” Šį pasisakymą prisiminiau Nyderlanduose, nes lygiai tą patį sakė viena iš dalyvių: danų organizacija atliko tyrimą ir nustatė, kad tarptautinėse veiklose dalyvavę skautai organizacijoje likdavo ilgiau. Per savaitgalį ne sykį nuskambėjo mintis, kad skautai, didžiulė pasaulinė (!) jaunimo organizacija, yra jau savaime puiki terpė tokioms veikloms. Nors dažnai skautaujame pakankamai skirtingai, mus vienija tos pačios vertybės, simboliai, ta pati gerųjų darbų pasauliui idėja. Todėl su skautiškais vienetais užmegzti tegu ir mažą partnerystę yra jau savaime lengviau negu su kokia nors kita grupe.

Iš Nyderlandų grįžau pilna galva idėjų ir sąrašėlių darbų. Tikiu, kad ir LS skautus įkvėptų tarptautinis skautavimas, pavyzdžiui, ar norėtumėt…
...parašyti laišką broliui ar sesei kitame pasaulio krašte...
...išmokti žaidimą, kurį per stovyklas žaidžia, tarkim, brazilai...
...per JOTA-JOTI pasikalbėti su skautu iš kito žemyno...
...savanoriauti kitoje skautiškoje organizacijoje, kai tenka studijuoti užsienyje...
...susirasti draugovę-dvynę ir kartu su ja įgyvendinti projektą apie taiką, ekologiją ar kt....
...tapti Europos savanorių tarnybos savanoriu skautiškoje organizacijoje...
...dalyvauti Roverway 2016 Prancūzijoje...

Ir taip toliau. Tikrai, galimybių begalės - tereikia idėjos ir pasiryžimo išmokti naujų dalykų. LS Užsienio ryšių skyrius jau suka galvas, kaip tą tarptautinio patyrimo procesą padaryti kuo paprastesnį. Kaip puikiai visi žinome: „Kur yra noras…” :)

s. Barbora

P.S. Turi klausimą apie tarptautines veiklas, reikia patarimo, o gal nori prisijungti prie LS tarptautininkų komandos? Rašyk international@skautai.lt