Labas! Ne per seniausiai viename socialiniame tinkle išniro priminimas, kad kartais užsimiršę parašome „Lietuvos Skautija”, nors reikėtų antrą žodį rašyti mažąja raide - „Lietuvos skautija”. Ta proga pagalvojau, kad, kol pavasaris dar neskuba ateiti, dabar - geriausias metas pasikartoti kiek primirštas rašybos, skyrybos ir kalbos kultūros taisykles. Juk yra įvairiausių klaidelių, kurių taisyklingą variantą tikrai labai paprasta vieną sykį išmokti... ir užmiršti šias klaidas visam gyvenimui :) Visų pirma tiems iš mūsų, kuriems lietuvių kalba yra gimtoji.

Kodėl? Na taip, kasdienėje kalboje kalbame labai įvairiai, ir tai yra gražu. Gražu, kad turime specifinius terminus, žargoną. Patogu ir rašant trumpąsias žinutes praleisti didžiąsias raides ar kablelius. Tačiau, kai rašome ką nors viešai (pavyzdžiui, straipsnį Skautatinkliui), yra gražu ir solidu įdėti šiek tiek daugiau pastangų. Tai nereiškia, kad iš savo straipsnelių turėtume braukti visas svetimybes. Kalba turi būti gyva! Tačiau net ir gyva kalba gali būti taisyklinga. Kuo „švaresnė” mūsų kalba, tuo stipresnis signalas: „O, šis žmogus atsakingai žiūri į tai, ką sako / rašo!” Kadangi vis pasitaiko padaryti klaidų*, atsisėdau ir susirašiau sąrašėlį dalykų, kuriuos ir aš, ir Tu galime žingsnelis po žingsnelio įsiminti ir taip padaryti savo kalbą „švaresnę”. Patikėk, tai atsiperka. Kaip atrodo, kuris dalykinis laiškas arba gyvenimo aprašymas greičiau nukeliauja į šiukšlių dėžę: parašytas raštingai ar tas, kuris mirga marga nuo klaidų? ;)

Tad štai keletas dalykų, kuriuos galime išmokti nors ir kitą savaitę:

• Pirmadienį įsiminkime, kad lietuviškai sakome ne „didelis ačiū”, „nuoširdus ačiū” ir pan., o „labai ačiū”, „nuoširdžiai ačiū” (žr.). Labai ačiū visiems savanoriams!
• Antradienis - puiki diena atsikratyti žodžio „įtakoti”. Juk turime žodžius ir jų junginius „daryti įtaką”, „lemti”, „paveikti” ir kt. (žr.). Skautai paliko pėdsaką mano gyvenime :)
• Na, o trečiadienį jau galėsime griebtis žodžių „atstovauti” ir „reprezentuoti”. Abu žodžiai puikūs, tačiau neretai painiojame jų vartoseną: turėtume sakyti „atstovauti” KAM?, o „reprezentuoti” KĄ? (žr.). Šiandien atstovauju savo skilčiai.
• Ketvirtadienį prisėskime pasimokyti skyrybos. Gera žinia! Kadaise buvome mokomi ganėtinai griežtų skyrybos taisyklių, bet jos jau kurį laiką yra laisvesnės: daug jų virto pasirenkamosiomis. O vis tik kablelius dėliojame ne šiaip sau: jie reikalingi tam, kad būtų aiškiau, ką norime pasakyti. Taip, prasmę dažnai išsiaiškinsime ir be kablelių, tačiau skaitytojui daug greičiau ir paprasčiau tai padaryti, kai kableliai jau signalizuoja apie prasmines sakinio dalis. Bet kad nepasirodytų per daug, ketvirtadieniui užteks ir vienos taisyklės: prisiminkime, kad išplėstinį derinamąjį pažyminį po pažymimojo žodžio skiriame kableliais iš abiejų pusių. Pala pala… kas tas išplėstinis pažyminys? Jeigu paprasčiau: tai yra žodžių grupė, kuri apibūdina kitą žodį sakinyje, t.y. atsako į klausimą „koks? / kokia?". Taigi sakinyje Mergina, vilkinti žalią megztinį, yra skautė pažyminys yra „apsivilkusi žalią megztinį”. Kadangi šis pažyminys susijęs su žodžiu „mergina” ir eina po jo, pažyminį atskiriame kableliais. O jei sukeistume vietomis?. Tada būtų taip: Žalią megztinį vilkinti mergina yra skautė. Kablelių nereikia! Taip pat kablelių nerašysime ir čia: Mergina su žaliu megztiniu yra skautė, nes pažyminys prasideda prielinksniu („su”). Garbės žodis, paprasta kaip dukart du!
• Penktadienį atsipūskime ir įsiminkime vieną paprastą taisyklę: žodelio „kad” paprastai nevartojame su veiksmažodžio bendratimi (žr.). Aš už tai, kad stovykloje valgytume daug ir skaniai :) Tiesa, jokios klaidos: Kad švęsti, tai švęsti! (žr.)
• Kadangi jau pailsėjome, šeštadienį imkimės dvejybinių linksnių. Tik skamba grėsmingai, iš tiesų čia jokio stebuklo: kartais pasakome „pinigai nepadaro žmogaus laimingu”; „kaip man tapti geru”; „tai privertė mane tapti atidesne” ar pan. O iš tiesų turėtų būti: „laimingo”, „geram”, „atidesnę” - kadangi šie žodžiai yra būdvardžiai, turėtume juos derinti su linksniu, kuris yra anksčiau sakinyje (žmogaus - ko? - laimingo; man - kam? - geram; mane - ką? - atidesnę). Skautai stengiasi padaryti pasaulį gražesnį. Beje, jei tai - ne būdvardis, o daiktavardis, įnagininko galime nesibaidyti: Tai padėjo man tapti geresniu žmogumi.
• O sekmadienį siūlau prisiminti, kiek laiko skautauji. Sakai, penkis metus? O gal penkerius? „Dveji akiniai", „trejos durys", „ketveri marškiniai"... Visa tai todėl, kad šie žodžiai jau savaime yra daugiskaitiniai, t.y. tą pačią žodžio formą naudojame ir vienam, ir keliems daiktams įvardyti (kada paskutinį kartą sakei „vienas akinys"? Tiesa, Lietuvių kalbos žodynas sako, kad akinys - tai „akinių viena pusė", „teleskopo stiklas" arba... „kamanų akiūklių viena pusė") Daugiau apie tai pasiskaityk čia :)

Štai ir visas mokslas!

s. Barbora

*Radai jų šiame straipsnelyje? Parašyk :)