Kas Naujo?

Skautų naujienos

2014-11-09

Skautų akademija Serbijoje: po visko

Tiesiogiai iš Belgrado

Po visko

Šią savaitę išmokau/pasikartojau:

- Mes esame geri pamišėliai. Pasiėmę atostogų užsidarome savaitei viešbutyje ir žaidžiam mokyklą. Jokio laužo, gulėjimo pievoje, žvaigždžių ir pagalių deginimo. Vietoje to – markeriai, flipai ir skaidrės. Kam? Kad dalyviai iš 44 (!) šalių grįžtų išmokę ko nors naudingo ir skautavimas Europoje taptų dar stipresnis.

- Dar esame pamišėliai, nes dar nespėję išskristi iš vieno nuotykio gerdami apelsinų sultis vienas kito klausiame: tai ką norėtum veikti kitoje Akademijoje?

- Visi turime labai panašius iššūkius ir labai skirtingus sprendimus. Kas veikia Suomijoje neveikia Kipre, bet kalbantis lengviau rasti atsakymus į miegot neduodančius klausimus.

- Mūsų nuomonė nebūtinai yra teisinga. Tie patys suomiai galvojo, kad nepritraukia narių dėl blogo įvaizdžio. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad žmonės nori būti skautais, bet nežino kur dėl to kreiptis.

- Viename Kipro vienete buvo toks vilkiukas. Per pasirodymus prie laužo jis rodydavo triukus, kasmet atsiveždavo naujų ir pamažu tobulėjo. Dabar jis – pasaulinio garso magas.

- Kartais yra gerai, kad žmogus išeina iš tavo sesijos negavęs to, ko tikėjosi.

- Jo (mano sesijų kolega, kuris šiaip yra savaitės herojus) bandė sakyti, kad būtume išgyvenę ir su 90 proc. gerumo sesija. Su tuo kategoriškai nesutinku. Visada gali nepasisekti, niekada nebūna tobula, bet jei žinau, kad padariau tikrai viską, ką galėjau, tada ramu.

- Tas pats Jo padėjo išmokti, kad nuvertindama savo turimas žinias ir patirtį sukčiauju tiek prieš save, tiek prieš tuos, kurie ateina iš manęs ir su manimi pasimokyti. Dėl to per paskutinę sesiją susikaupusi pasakojau, kodėl skautatinklyje visada parašau apie savo nuotykius ir kokiais principais vadovavausi būdama komunikacijos skyriaus vedėja. Ir visi šypsodamiesi užsirašinėjo – tai gal buvo vertinga.

- Iš ketvirtos, paskutinės sesijos išėjau pagaliau laiminga ir galėjau pasakyti Steve‘ui, Akademijos turinio vadovui: „Žinai, pagaliau supratau apie ką čia viskas ir bent paskutinę sesiją padariau tikrai tokią, kokia ji turėtų būti.“ Iš akių matėsi, kad iš visų būdų padėkoti už suteiktą galimybę šitas pasidalinimas buvo geriausias „ačiū“ formatas.

- Dar daug daugiau visko išmokau, bet turi praeiti laiko, kad susigulėtų.

Linksmybės:

- Per uždarymo ceremoniją kvatojomės susiėmę už pilvų ir šluostydamiesi juoko ašaras. Ir taip gerą pusvalandį, gal daugiau. Tokio gero vakarėlio seniai nemačiau – viskas vyko buvusiame cukraus fabrike, kurio vienoje iš erdvių yra apleistas teatras ir ant jo scenos serbai vaidino vieną nesąmonę, ER komiteto pirmininkas Andrea ir kažkokia WAGGGS moteris turėjo kitą performansą, bet įsitraukusi buvo visa salė: plojom, dainavom, netyčiomis per garsiai komentavom veiksmą ir, kaip jau sakiau labai daug juokėmės. Iš dalies dėl veiksmo, iš dalies dėl nuovargio, iš dalies dėl savo pačių šmaikštumo.

- Ir čia laikas temai apie draugystę. Kai kuriuos iš savo naujų draugų mažiau 4 kartą šiemet. Mūsų su Steve‘iu ir Catarina kelis kartus klausė, iš kur esame pažįstami ir ar seniai. Mes su Catarina pažįstamos nuo 2009 m. Agoros, bet visi kartu pradėjome dirbti sausį. O atrodo, užaugom kartu. Net atsisveikinti neliūdna, nes su dauguma Akademijos savanorių susimatysime sausį, o su Steve‘iu ir Catarina susitiksim jau po 2 savaičių (varge...) Prahoje. Man darosi nejauku juos matyti dažniau nei daugelį lietuviškų-skautiškų brolių ir sesių, bet negaliu ir skųstis.

- Vieno brito paklausiau, ar jis bent per uždarymo vakarėlį pasilinksmino. Sako, ką tu, pamačiau kad nefainas grojaraštis parinktas, tai visą naktį didžėjavau. Kol bandžiau formuluoti kitą klausimą jis viską supratęs pats pasakė – „žinai, buvo labai verta, jokios linksmybės neatsveria žmonių dėkingumo“.

- Maišau su mokymosi dalimi, bet labai daug išmokau apie ačiū kultūrą. Vietoje to, kad burbėti dėl mažų smulkmenų, dėkojome vieni kitiems už mažas smulkmenas. Trenerių vakariniuose posėdžiuose visada kažkas pasakydavo: „ačiū, kad mano sesijoje netrūko jokių priemonių ir viskas buvo labai gerai paruošta.“ Bet ir visa pagalbininkų komanda buvo nuostabūs, labai rūpestingi ir jau išnaudojau visus žodžius kalbėdama su jais, tai netęsiu odžių.

- Baigiant pamišėlių temą. Būdami skautais mokame akimirksniu pamiršti vėlavusią vakarienę, faktą, kad esame nusivarę nuo kojų ir susikoncentruoti tik į tai, kad mums labai smagu būti drauge ir vieni iš kitų per savaitę labai daug išmokome. Apie tai daug kalbėjau per savo sesijas ir daug diskutavom su kitais treneriais – mes kartais pamirštame, kad čia ne visiškai natūralu. Mes esame laimingų pamišėlių govėda, kurie visame kame mato šviesiąją pusę. Čia mūsų didžiulis lobis.

- Viešbučio personalas nusipelno pastraipos, nes jais žavėjomės visą savaitę. Šį rytą Steve‘is baiginėjo gerti sultis, bet padavėja atėmė stiklinę, pasidėjo ją ant tuščio padėklo, nuėjo į kitą salės kampą, padėjo tą stiklinę ant kažkokio staliuko ir laiminga atsistojo toliau stovėti. Jie profesionaliai visą savaitę treniravosi netikėčiausiu metu prisėlinti prie stalo, atimti iš labiau užsižiopsojusio lėkštę (bet tik vieną) ir ją kur nors nunešti. Kai kuriems pavykdavo vienu metu nešti kelias lėkštes, bet retai. Dar, dieną kai visi būdavo užsiėmę, bare būdavo bent du žmonės. Vakare, kai visi sueidavo į vestibiulį, prie baro dirbdavo tik vienas žmogus. Nežinia kodėl, jis priimdavo užsakymus prie baro, bet kad galėtum atsiskaityti, jis turėdavo apeiti visą barą, kad pasiektų kasą. Ji kažkodėl nusukta į priešingą pusę nei baras. Viena portugalė pusę dienos bandė nueiti į viešbučio parduotuvę, bet ten vis nieko nebūdavo. Kai paklausdavo registratūroje, ar parduotuvė tikrai dirba, ją patikindavo, kad taip, nesvarbu, kad negali į ją įeiti ir nieko įsigyti. Gavosi ilga pastraipa, bet tikrai gyvenome tarp dviejų paradoksų – skautiško rūpinimosi ir nenoriu sakyti serbiško,  todėl sakysiu viešbučio rūpinimosi.

Svarbiausia:

Ką aš veikiau, tai bim bam. Saulius su Kornelijumi yra tikrieji savaitės herojai Lietuvos skautijoje, nes būdami pirmą kartą tarptautiniame renginyje ne tik ausis ištempę mokėsi, bet ir aukščiausiu lygiu atstovavo mūsų šalį ir organizaciją. Man buvo labai gražu į juos žiūrėti, net nustojau save graužti, kad pradžioje buvau per daug užsiėmusi ir negalėjau tinkamai padėti jiems įsivažiuoti. Ačiū jiems už gerą darbą ir už tai, kad laisvesnėmis minutėmis turėdavau su kuo lietuviškai pasidalinti dienos įspūdžiais. Jie abu pridėjo daug smagumo mano savaitei.

Ir ačiū Lietuvos skautijai, nes be jos neturėčiau tokių patirčių!

 

Lapkr. 9 d. papildymas (čia toks bardakas, bet kuo žemiau, tuo seniau rašyta):

Kol vyrai strigę kūryboje, aš trumpai: Šita akademija yra mano vienas sunkiausių ir tuo pačiu stipriausių skautiškų renginių gyvenime. Kodėl?

Tris valandas išdirbti su 24 žmonių grupe yra ypatingai sunku. Amžiaus, kalbos ir kultūriniai skirtumai yra mažiausias iššūkis. Į vieną sesiją ateina vilkiukų vadovė, komunikacijos skyriaus pradedantysis savanoris ir žmogus, strateginio valdymo tema apsigynęs daktaro laipsnį. Kaip jiems visiems pasiūlyti kažką naudingo yra klausimas, į kurį nežinau, ar jau turiu bent šešeto vertą atsakymą.

Užtat tokioje aplinkoje iš kiekvienos dalyvių reakcijos kažką naujo išmokstu. Su mano kosmonautinio gerumo kolega Jo nuolat esame budėjimo rėžime ir planą keičiame pagal situaciją – kol dalyviai kalbasi tarpusavyje paslapčia pakeičiame kitą skaidrę, kol aš kalbu jis gūglina kaip geriau paaiškinti sunkesnę koncepciją, savo abi sesijas po dalyvių atsiliepimų (nors ir gerų) apvertėme aukštyn kojomis... Jaučiuosi kaip dirbdama su kandidatėmis, tik šį sykį visos užduotys sau ir visi įsivertinimai skirti sau.

Organizacinė renginio dalis yra nuostabi. Niekuo nereikia rūpintis! Kol susijungiu projektorių, ateina trys skirtingi žmonės paklausti, ar viskas gerai ir nieko netrūksta. Visada viską pamirštu, bet trūkstami A4 lapai, stalai, markeriai atsiranda akimirksniu ir vien pamačius mums padedančių savanorių šypsenas įsikraunu geros energijos sesijos pradžiai. O kiekvieną vakarą gauname siurprizų kaip, pvz. vakar, po Kinder kiaušinį. Dėl to, nors ir labai sunku, jausmas visą renginį vien geras – man jau liūdna, kad rytoj skrisiu namo.

Beje. Tiems, kam neduoda ramybės mano violetinis kaklaraištis nuotraukose – tokį nešioja visi regiono savanoriai. Nuo vyčio kaklaraiščio jis skiriasi tuo, kad yra trikampis ir su WOSM emblema nugaroje.

Čia buvo trumpai. Ilgiau kadanors vėliau.  

 

Pirma dalis:

Šią savaitę aš, Kornelijus ir Saulius dalyvaujame WOSM ir WAGGGS Europos regionų bendrame renginyje - Skautų akademijoje.

Brolyčiai eis mokytis, o aš vesiu sesijas dviem temom ir padėsiu dar vienoje. Taigi, šį sykį bus įspūdžių ir iš užkulisių.

Pradžiai trumpai apie pačią Akademiją:

Šiemet dalyvauja 220 dalyvių, kaip mokymų renginiui - milijonas. Dauguma yra aktyvūs savo organizacijų nacionalinio lygmens vadovai, arba ruošiami tokiais tapti. Daugiau resursų turinčios organizacijos siunčia ir kraštų atstovus, pavyzdžiui mokymų komandų narius.

Yra trys mokymosi kryptys: strategija ir valdymas, ugdymas ir mokymai bei komunikacija. Pagal tai dalyviams lengviau atsirinkti sesijas pagal savo asmeninius poreikius. Pačių sesijų daug, skaičiaus nepamenu, bet keturias dienas ryte ir vakare vyks po 8 skirtingas sesijas, kurių dauguma vyks po 2 kartus. Viskas intensyvu - ir dalyviams ir treneriams. 

Šiandien buvo tik atidarymo ceremonija, bet papildomai turėjau 4 susitikimus ir laukia dar 5. Viskas tik prasideda, bus dar smagiau!

Bandysim papasakot kas vyksta kasdien.

Jorė - tiesiogiai iš Belgrado