Šį savaitgalį turėjau daug pokalbių apie tai, kad jauniems žmonėms baisoka žiūrėti į „sėkmės istorijas“ – kažką, į ką lygtais ir turėtum lygiuotis, bet net ir norint, atrodo baisu, nes neaišku nuo ko pradėti ir nerealu, „nes aš tai ne toks (-ia) protinga(s)/sėkminga(s)/kūrybinga(s).“ Ne tokiems jauniems, išgirdus, kad kiekvienas jaunas žmogus turi būti įgalintas keisti pasaulį taip, kaip jam atrodo geriausia, irgi tampa šiek tiek baisoka. Ar tai reiškia, kad jų patirtis, padėtis, išmintis nieko nebereiškia ir niekam nebereikalinga? Galiausiai, kas šiais laikais yra mokytojai ir kas – mokiniai?

WOSM Europos regione šiuos tris (2013-2016) metus vienas iš prioritetų yra jaunimo įgalinimas (Youth Empowerment). Galimybė būti šį prioritetą įgyvendinančioje darbo grupėje yra tarp trijų mano didžiausių skautiškų nuotykių, kuriuo noriu ir jaučiu atsakomybę kartais pasidalinti su jumis visais.

Po pirmo susitikimo sausį Kanderštege, kur šiek tiek susipažinome ir bandėme susigaudyti ko iš mūsų tikimasi ir kaip tą įgyvendinti, praėjo daug laiko. Pasijutau grįžusi į Pirmiją su reguliariais kasmėnesiniais skype posėdžiais (skirtumas tik, kad per 3-4 laiko zonas) ir nuolatiniu sąrašu rašto užduočių, kurias kartais per sukąstus dantis, bet svarbu padaryti laiku ir perduoti žmonėms, atsakingiems už kitus jų įgyvendinimo etapus.

Šį savaitgalį Malmėje pagaliau susitikome antrą kartą. Man asmeniškai buvo nuostabu niekuo nesirūpinti ir tiesiog dalyvauti, šnekučiuotis ir mėgautis smagia kompanija. Konteksto dėlei informuoju, kad grupėje esame šeši savanoriai (danas, švedė, vokietis, airis, portugalė, lietuvė), o mums padeda dvi Europos komiteto narės ir trys Europos biuro žmonės, iš kurių buvo du. Iš 11 susirinkom 10, man toks darbas ir požiūris yra įkvepiantis prisimenant, kaip kartais sunku būna susitikti su žmonėmis Vilniuje ar Lietuvoje.

Mes turime labai aiškias darbo užduotis, įrašytas regiono veiklos plane ir jas papildančius rezultatus. Patys sau keliame tikslą, kad jaunimo įgalinimas po 6-erių metų taptų tokiu natūraliu, kad jam nereikėtų strateginio prioriteto. Aš esu atsakinga už resursų sritį ir paskutiniu metu pamatėme, kad mūsų užduotis visai nėra susijusi su naujų metodikų ar dokumentų kūrimu – turime sugalvoti, kaip padėti Europoje veikiančioms organizacijoms lengviau rasti ir naudotis tuo, kas jau yra. Pavyzdžiui, kad norint atnaujinti jaunimo programą, nereikėtų visko galvoti nuo nulio, o būtų galima gauti parengtą informacinį paketą. Du mano kolegos tęsia mano darbą performuodami viską į renginių bei mokymų formatą. Kartu su jais galvojame, kaip jaunimo įgalinimo temą naudingiau pristatyti įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, jie jau yra išvystę gerus sesijų planus. Vienas iš įdomių jų daromų dalykų yra klausimynas, skirtas pasitikrinti, kiek organizacijoje yra įgyvendinamas jaunimo įgalinimas. Taip pat baigiame savo šiek tiek reklaminį gaminį „10 jaunimo įgalinimo super galių“, skirtą žmonėms, kurie nori šia tema dirbti savo organizacijose ir įtikinti nematančius prasmės vadovus. Trečia darbo dalis yra visko ką darome komunikacija, ties kuria dirba dar du žmonės. Šiuo metu jie galvoja apie platformą, kurioje būtų galima patogiai ir lengvai rasti įvairią Europos regione sukurtą informaciją.

Gal reikėtų dar papasakoti apie patį jaunimo įgalinimą. Kurį laiką galvojau, kad mes Lietuvoje esame priešaky jaunimo įgalinimo realizavimo. Jauni žmonės turi tiek atsakomybių, kiek nori ir dar daugiau, iš to mokosi ir kažkaip gyvena. Visgi, dažnai toks „įgalinimas“ virsta išlikimo kova, kurią laimėję džiaugiasi gauta patirtimi, o 90% kritusių nelygioje kovoje pamirštami, ar nurašomi, kaip neatsakingi, nebrandūs ir visokie kitokie. Taip neturėtų būti. Jaunimo įgalinimas reiškia, kad mažais žingsniais pradėjusi būti aktyvia savo bendruomenės gyvenime, pamažu imuosi vis didesnių iššūkių, bet šalia nuolat yra patirties daugiau turinčių „suaugusių“, kurie keliauja kartu su manimi, įspėja apie kliūtis, padeda jas įveikti, o kartais kantriai leidžia pasiklysti ir tik tada primena apie kompaso naudą. Darbas tarp skirtingų kartų, mentorystė ir abipusis mokymasis yra vieni svarbiausių dalykų galvojant apie tai, kaip padėti jauniems žmonėms realizuoti save ir sėkmingai susidoroti su išsikeltais iššūkiais.

Yra daug paprastesnių dalykų. Jaunų žmonių įtraukimas kuriant jaunimo programą. Ateinančios sueigos sugalvojimas kartu su vilkiukais, leidžiant jiems nuspręsti, ar eis į zoologijos sodą, ar į muziejų. Neįsikišimą į skautų kivirčą, leidžiant išmokti išsiaiškinti santykius patiems. Patyrusių skautų įtraukimas į nacionalinių projektų įgyvendinimą. Viskas, kas dėmesį ir „valdžią“ nuo vadovo perkelia ant skauto. Ką tada veikia vadovai? Vadovai tampa draugais, kuriems gali paskambinti, kai nebežinai ką daryti ir žinoti, kad gausi gerą patarimą. Tais, dėl kurių stengiesi padaryti kuo geriau, nes nori pakviesti vėliau ir parodyti rezultatą, kuriuo didžiuojiesi. Vietoje to, kad nuolat tik mokytų, vadovai įgalindami jaunus žmones veikti savarankiškai gauna auksinę progą atsisėsti patogiau ir pradėti mokytis patiems. Jei esate prašę patyrusio skauto jums paaiškinti naujausias technologijas, turbūt žinote, ką tai reiškia. Iš tokio bendradarbiavimo atsiranda stiprus ryšys, kuris praturtina skautavimą ir iki galo įgyvendina skautišką metodą.

Tai va, apie tokius dalykus mes gyvename, kalbamės ir dirbame. Laukia intensyvus lapkritis (po LS‘e intensyvaus spalio) su skautų Akademija Serbijoje, kur vesime įvairias sesijas ir neseniai patvirtintu finansavimu jaunųjų atstovų (Young Spokespersons) mokymais Čekijoje. Per šventes šiek tiek atsigavę sausio pabaigoje vėl pamatysime vieni kitus Vengrijoje, visų regiono savanorių susitikime.

Kita proga papasakosiu daugiau, 

Jorė

Ai! Vakare sekėme pasakas, ši turėtų jums patikti: