Skambanti Tauragės krašto skautų vasara

...apie stovyklą "Skautų pradas"...

Mums, skautams, visi metų laikai ypatingi. Nesvarbu, sninga, skleidžiasi žiedai ar lyja, mes sugebame įžvelgti gera ir mėgautis mus supančia aplinka. Tačiau visgi vasara yra pati pačiausia... Kodėl? Juk vasarą spindi ryškiausios žvaigždės, auga žaliausia žolė ir linksmiausiai skamba juokas. O be šių ir kitų savybių yra ir dar vienas ypatumas  - mylima ir laukiama stovykla! Kiekvieną vasarą ji savo glėbin kviečia mus, skautus. LS vienetų vasaros stovyklų vainikas liepos 21-ąją pasipildė dar viena gėlele – šią dieną Jūravoje prasidėjo savaitę trukusi Tauragės krašto skautų stovykla ,,Skautų pradas“.

Stovykla niekuomet nepalieka abejingų, tad šiemet į ją sugūžėjo net virš 120 skautų! Čia dalyvavo Simono Gaudėšiaus, Norberto Vėliaus, Nemuno, Karšuvos, Mituvos, Martyno Jankaus, Romualdo Marcinkaus, Kunigaikščio Gedimino ir Martyno Sideravičiaus draugovių nariai. Šiais metais buvo taikoma naujovė ir visos draugovės buvo išskaidytos bei padalintos į skiltis. Beje, broliukai ir sesutės gyveno atskirai. Buvo net aštuonios vieną už kitą šaunesnės skiltys: Papartėlių, Žemuogių, Mėtų, Voveryčių, Žibučių, Taurų, Skunkų ir Liūtų. Tačiau labiausiai visus žavėjo vadovų – Asilų – skiltis. Skiltims vadovavo patyrę vyresni skautai, tačiau kiekviena skiltis turėjo ir po savo globėją – vadovą. Mažiesiems tai buvo puiki galimybė mokytis iš vyresnių brolių ir sesių, na, o patyrusiems skautams buvo proga dar labiau pasitempti ir stengtis rodyti pavyzdį jaunesniems. Visos skiltys įsikūrė savo pastovykles – pasistatė indaujas, suoliukus, džiovyklas, pasikabino hamakus, įsirengė pakeliamas laužavietes ir, žinoma, pasistatė dešimtis spalvotų palapinių. Kiekviena skiltis gaminosi sau maistą ir buvo atsakinga už savo buitį visos stovyklos metu. Visi iki vieno tikino, kad tokia santvarka išugdė pareigingumą, kantrybę ir suprantingumą bei leido pažinti ir pamilti savo skilties narius.

Šiemet stovyklai buvo pasirinkta evoliucijos tema. Ši sąvoka apibūdina ne tik nuolatinį laipsnišką aplinkos vystimąsi ir keitimąsi prisitaikant prie besikeičiančių sąlygų, tačiau ir nesibaigiantį tobulėjimą, daromą pažangą, vykstančius pokyčius. Šis procesas ypač būdingas stovyklos  metu – skautai, kiekvieną dieną susidurdami su atsakingomis pareigomis, sunkiomis užduotimis, buitimi, išgyvenimo būtinybe ir ištvermės bei kantrybės reikalaujančiais iššūkiais neišvengiamai auga, keičiasi ir tobulėja.

Evoliucijos temą, be abejo, atspindėjo ir stovyklos programa. Sulig antrąja diena prasidėjo priešistorė. Skautai buvo mokomi pažinti gamtą, suprasti jos ženklus, sugėbėti išgyventi ir prisitaikyti gamtoje. Trečiąją dieną išaušo antikos periodas. Ryte visi mokėsi amatų, popiet prasidėjo olimpinės žaidynės, o vakare laukė graikų mitais padabintas vakaro laužas. Ketvirtoji diena – tai Didžiųjų geografinių atradimų laikotarpis, žygių diena. Jos metu visi skautai išsiruošė užkariauti nepažintų žemių . Jaunesnieji skautai(vilkai) nuėjo maždaug 18km, skautai – 25km, o patytrę skautai - net apie 50km! Visi buvo tiesiog nusivarę nuo kojų, tačiau kitą dieną vis vien visiškai pasinėrė į naują – Renesanso – epochą. Visą dieną pažindinosi su kultūra, menininkais, beje, ir patys mokėsi įvairių menų. Na, o popiet jų laukė intriguojantis ir uždegantis strateginis žaidimas. Deja, pabaiga  buvo nuobodi – pasiektos lygiosios. Tačiau kitą rytą juos šviežiu ir gaiviu dvelktelėjimu pasitiko Naujieji laikai. Ši diena buvo skirta atradimams – saviems ar reikšmingiems visiems. Šeštadienis kvepėjo naujovėmis, išradimais ir atradimais, tačiau iš pelkių sklido ir bauginantis kliūčių ruožo aromatas. Taigi popiet visi skautai dalyvavo brolių vyčių parengtame kliūčių ruože pavadinimu ,,Evoliucija”. Kiekviena skiltis kovojo iki paskutinio kraujo lašo ir vykdė visas užduotis – su rastuku bėgiojo vandenyje ir nardė, darė begalę pritūpimų, prisitaukimų, sliuogė virve ir šliaužė purvu. Tačiau tokios užduotys nė vieno  neįbaugino, anaiptol, tik įaudrino karingai nusiteikusius dalyvius, tad buvo girdėti vien šūksniai ,,Dar!”, ,,Pakartot”! Tačiau, kad ir kaip to nenorime, viskas, kas gera, baigiasi. Vakare vyko Šv. Mišios, o po jų buvo įžiebtas paskutinis stovykloje vakaro laužas. Tačiau paskutinę naktį niekas neliūdėjo – skautus linksmino ansamblis ,,Šebukai”, tad juokas, dainos ir kojų trepsėjimas aidėjo toli už stovyklavietės ribų. Beje, niekas šią naktį ir nemiegojo – tai buvo Jonvabalių – baltoji – naktis, kuri yra paskutinė proga patirti napakartojamų nuotykių! Balsai, dainos ir juokas nutilo tik patekėjus saulei…Kitas, paskutinis, rytas buvo skirtas tvarkymuisi. Galiausiai visą stovyklą vainikavo uždarymo rikiuotė. Tačiau ilgesingi apsikabinimai, atsisveikinimo ašaros ir paskutiniai pašnekesiai neleido išsiskirti dar gerokai ilgiau.

Ši stovykla visiems dalyviams davė labai daug. ,,Skautų pradas“ mus sugrąžino prie pačių skautiškų pradmenų. Nuo stovyklos pradžios iki pabaigos kiekvienas vykdė savo evoliuciją. Visi jos metu tobulėjo ir keitėsi: vieni iš jaunesniųjų skautų tapo skautais, kiti – iš skautų tapo patyrusiais skautais. Treti tapo tiesiog geresniais skautais ar žmonėmis. Skautų stiprumas ir budrumas įrodytas ir vėliavos išsaugojimu visos stovyklos metu. Bet, nors ši evoliucija baigėsi, Tauragės krašto skautai nenustos kurti, puoselėti ir skleisti skautybės bei draugystės žiedų kartu. Vasara dar nesibaigia, dar ne visos dainos išdainuotas, ne visi uodai pažinti ir laužai ne visi užgesę. Galimas daiktas, kad šilta vasara dar pakvies mus susitikti, o kol kas žvaigždės priblės. Iki kito karto...

Tauragės kraštas

Medvėgalio tuntas

Šilalės Simono Gaudėšiaus draugovė

 Pat. skautė Giedrė Gedeikytė