Šią vasarą į savo skaitinių sąrašą nusprendžiau įtraukti ir skautišką literatūrą - iš esmės todėl, kad tai naudinga ir įdomu, o apskritai dar ir dėl to, kad kam nors pasakyti, kad per septynis skautavimo metus vos dvi skautiškas knygas esu pervertusi, jau gėda. Į šį sąrašą taip pat pateko ir brolio Giedriaus Globio straipsnis "Skautavimas autoritarinėje Lietuvoje: išeivijos skautų refleksijos". 

 

Kūrinyje aptariami 1918 - 1945 metų skautavimo Lietuvoje bruožai bei komentuojamas išeivijos skautų (pagrinde, skautų Lietuvoje įkūrėjo P. Jurgėlos) požiūris į Lietuvos Skautų Sąjungos (LSS) veiklą 1930 - 1940 metais. Lietuvoje įvedus autoritarinį rėžimą, dėka anksčiau įgautos prezidento globos, 1930 LSS buvo suvalstybinta, visos kitos skautų organizacijos uždraustos (arba turėjusios prisijungti prie LSS), mokyklose uždrausta bet kokių kitų organizacijų veikla. Taigi, daug organizacijų į LSS ėmė žiūrėti priešiškai, ji buvo stipriai veikiama politinių jėgų - nors, iš kitos pusės, organizacija išaugo, buvo stipriau remiama ir globojama valstybės.

 

Komentuodamas šį laikotarpį, straipsnio autorius brolis G. Globys rašo: "Organizacijos viduje skautus idealistus keitė skautai pragmatikai." Ši autoriaus mintis verčia pamąstyti apie Lietuvos skautiją ir pragmatizmą joje dabar - kada asmeninė nauda, gaunama iš skautiškos veiklos, tampa neigiama ir ima užgožti skautiškas idėjas ir vertybes? 

 

Nors nedidelių asmeninės naudos pavyzdžių pastebėti galime daug, dalį jų galėtume vertinti kaip nekenksmingus - tarkime, vadovų darbas "Skautai - neskautams" stovyklose arba 10% nuolaida AIC parduotuvėje pateikus skautišką pažymėjimą. Pažvelgus iš kitos pusės, man asmeniškai yra tekę susidurti su kontraversiškomis situacijomis, kurias įvertinti kur kas sunkiau. Pavyzdžiui, skautų vadovas/pedagogas, draugovę įkūręs ir sueigas vedantis mokykloje ir šią veiklą pateikiantis kaip po pamokinį būrelį, agresyviai agituoja krašto vadiją stovyklą rengti tik darbo dienomis ir ne vėliau nei birželį - kol tai galima užregistruoti kaip mokyklinę išvyką ir neprarasti įprastų laisvadienių ar atostogų.

 

Taigi, noriu paklausti jūsų - kur yra riba, kurią peržnegus metas pasakyti "STOP" ir iš naujo prisiminti skautiškas idėjas? Ir ar esi panašių atvejų pastebėjęs savo vienete?