Tam, kad patobulėtum, reikia daryti kažką kito, nei darai įprastai. Vėliau galima pasidžiaugti nuostabiu atradimų jausmu!

Taigi, iš kažkur mano knygų lentynoje buvo atsiradusi LS išversta knygutė “Dvasinio ir religinio ugdymo gairės”. Prisipažinsiu, mintyse ši knygelė buvo sąraše tų knygų, kurioms buvo lemta tiesiog rinkti dulkes iki kokio nors kraustymosi, tada patekti tarp dovanotinų leidinių. Cha, nereikia spjauti į šulinį iš kurio gersi!

Pasiėmiau ją į vieną stovyklą – laisvalaikio paskaitymui, ir prarijau per vieną dieną. Taip, nebuvo daug skaitymo, tačiau kaip tai buvo įdomu! Dalinuosi keliais palaidais atradimais bei šiaip man kilusiomis mintimis – gal kam pravers? O gal galvojate kitaip? Padiskutuokime!

1. Kas tie tikėjimas ir dvasingumas?

Atskiriant šias sąvokas pradeda aiškėti, kaip turi atrodyti dvasinis ugdymas. Tikėjimą galima apbūdinti kaip tikėjimą dieviška būtybe bei įsipareigojimą tam tikroms organizuotoms religijos vertybėms. Dvasingumo sąvoka, atrodo, yra kiek platesnė. Dvasingumas apibrėžiamas kaip religingumas, tobulėjimas religiniame kontekste, egzistencinis tobulėjimas bei dalykų prasmės savyje ieškojimas. Kaip matote, dvasingumas nebūtinai turi būti griežtai surištas su religija.

Man asmeniškai dvasingumas, perskaičius šią knygelę, susirišo su pažinimu bei atradimu.

2. Tai kaip turi atrodyti tas dvasinis ugdymas?

Gal, teisingiau būtų klausti apie dvasinio ugdymo skautuose tikslą. Dvasinis ugdymas turi padėti jaunam žmogui geriau pažinti save ir kitus, kurti tolerantiškesnę ir kiekvienam svetingesnę visuomenę, suvokti gamtą bei ją saugoti. Atitinkamai ir dvasinio ugdymo užsiėmimai turi padėti jaunuoliui apmąstyti savo poelgius, pažinti kitus, plėsti savo komforto zonos ribas.

Svarbus dalykas – tyrinėjimas bei pažinimas to, ko įprastai nepastebi. Kalbant apie dvasinį ugdymą tai gali susipažinimas su kitų religinių bendruomenių nariais, įvairių religijų bei kultūrų tyrinėjimas, kelionės, savo naujų patirčių vertinimas.

3. O kaip tai suderinti su skautiška tarnystės idėja?

Kaip galime nešti gėrį kitiems bei tuo pačiu pažinti? Galbūt labiau vyresniems skautams aktualus klausimas, tačiau tai galima surišti su įvairiais ilgalaikiais ar trumpalaikiais projektais. Trumpalaikiai – susipažinimo sueigos su kitų bendruomenių nariais, bendra veikla su jais, pagalba jiems jų religinių renginių metu. Sudėtingesni galėtų būti panašūs į knygelėje pateikiamą pavyzdį: vyr. skautai iš Mongolijos, Austrijos bei Britanijos dalyvavo projekte, kurio metu padėjo remontuoti šventyklą Mongolijoje. Dar kiek vėliau jie rinko paramą tolesniems remonto darbams. Nuostabus gerojo darbelio pavyzdys – gal ir mums nėra būtina tam keliauti į Mongoliją, o apsidaryti, ką gero kitiems galime padaryti čia?

4. Vieneto dvasinė valandėlė – ką per ją veikti? 

Dvasinė valandėlė neturėtų būti tiesiog religinės apeigos. Mano nuomone, svarbiausia, kad dvasinė valandėlė būtų priimtina visiems – tiek tikintiems, tiek ieškantiems, tiek nenorintiems prisirišti prie kokio nors tikėjimo.

Veiklų tokioms valandėlėms galima sugalvoti be galo daug. Galima paskaityti dvasinę ar moralinę potekstę turinčius pasakojimus, bei paskatinti skautus paieškoti jų prasmių (tačiau nereikėtų jų aiškinti vadovui!) bei sąsajų su skautišku įžodžiu. Galima skatinti skilties narius diskutuoti atradimų temomis. Galima sužaisti daugybę trumpų pažinimo žaidimų (jų pavyzdžiai čia ir čia). Turbūt svarbiausia, kad tokios valandėlės nebūtų pririštos prie jokios religijos ir kad visi skilties nariai rastų jose ką nors naujo ir savito.

Kol kas tiek. Linkiu visiems išsitraukti knygų iš “niekada neskaitysiu” sąrašo, skaityti, atrasti, bei pasidalinti.

O kaip jūs manote, kaip turi atrodyti skautiškas dvasinis ugdymas?

Sesė Akvilė