Sverigės skautai

Įžanga

Kadaise su Erasmusu gyvenau Stokholme. Išminčius Erasmusas sakė, pamėgink pasižiūrėti, kaip gyvena tenykščiai skautai. Puiki mintis, tėvai. Galvojau, kaip čia juos sutikti. Atkėliau visagalius ir plačius interneto vartus, už kurių radau, kad Stokholme yra daug skautų būrelių, išsidėsčiusių pagal miesto rajonus. Bedžiau į įdomesnį pavadinimą (Nacka). Parašiau. Atrašė, ok, susitikim akis į akį kitą savaitę. Taip vieną dieną (jei gerai pamenu, buvo kovo 11 d.) vienoje jaukioje kavinukėje^[1] susitikau su Rebecca (pavardė redakcijai žinoma). Pakalbėjom apie skautus Švedijoje ir Lietuvoje. Kadangi kalbėjomės švediškai, o mano švedų kalbos žinios nėra jau tokios tobulos, tai šiame straipsnyje gali pasitaikyti realybės neatitinkančių faktų. Be to, pokalbis vyko prieš geroką laiko tarpą, o mano atmintis kartais kaip auksinės žuvelės (trys sekundės).

Sausesni faktai (bet kam nors jie irgi įdomūs)

Neseniai Švedijoje vyko skautų reformos: senoji skėtinė organizacija Švedijos skautų taryba (į kurią įėjo penkios skautų organizacijos) buvo išardyta, o vietoje jos atsirado nauja nacionalinė organizacija - Skautai.^[2] Yra apie 70 000 skautų, 1100 tuntų. Trečdalis Švedijos gyventojų yra kada nors buvę arba vis dar yra skautai. Švedijos karalius Karolis XVI Gustavas yra skautų garbės narys. Kas ketverius metus vyksta nacionalinė stovykla, į kurią susirenka apie 20 000 skautų. Mano pašnekovė priklauso jūrų skautų tuntui. Jūriai mokosi plaukti, buriuoti ir tinkamai prižiūrėti valtis. Jų tuntas turi net aštuonias. Lietuviškas “budėk - vis budžiu” švediškai atrodo taip: "var redo - alltid redo" (kas išsiverčia labiau kaip “būk pasiruošęs - visada pasiruošęs”). Švedijos skautai labai gerbia visokias religijas ir skatina, kad kiekvienas atrastų kokį nors tikėjimą sau.

Sueigos

Sueigos dažniausiai vyksta kartą per savaitę, kaip ir pas mus. Trunka apie dvi valandas: sueigos atidarymas, žaidimas, sueigos tema, sueigos refleksija, sueigos uždarymas. Papasakojo vieną įdomesnį žaidimą: žaidžiamas viduje, ant grindų. Dvi komandos, dveji vartai. Komandos nariai turi lazdas, o dar geriau - šluotas. Žaidžiama su skuduru (geriau drėgnu). Kas kam įmuš skudurą į vartus. Teisėjauja Misteris Properis. Daugiametis čempionas – draugystė ir švarios grindys.

Demokratija

Švedija išsiskiria giliomis demokratijos ir lygybės puoselėjimo tradicijomis. Ne išimtis ir skautai. Vienas geriausių to pavyzdžių - visi turi lygias teises balsuoti ir teikti pasiūlymus. Tarkime, į tunto sueigą ateina visi tuntui priklausantys - nuo vilkiuko iki vyr. skautų ir vadovų - ir visi gali balsuoti, visų pasiūlymai apsvarstomi vienodai rimtai. Skautuose vaikai mokomi, kaip pamatyti savo aplinkoje dalykus, kuriuos būtų galima pagerinti, kaip teisingai suformuluoti pasiūlymus. Taip vaikai mokosi demokratijos pagrindų ir supratimo, kad tik mes patys esame atsakingi už aplinką, kurioje gyvename. Kaip vienas žymus švedas^[3] yra pasakęs: “Visuomenė yra žmogaus kūrinys. Jei kas nors yra blogai, galime tai pakeisti.”

Klausimai iš salės

Savo interviu turėjau keletą klausimų iš radijo klausytojų. Marius iš Lazdynų mikrorajono teiravosi, ar tenka Švedijos skautams budėti. Ne, pasirodo, jie neatlieka tokių nightshifts. Antrasis klausytojo klausimas: ar jūsų organizacija turi paslapčių? Ne, no secrets. Kitas klausytojas, kilimo nuo Prienų, bet veido gudraus, paprašė recepto, kaip ant laužo iškepti kebabą su bulvių koše ir silke^[4]? Deja deja, stovyklose tokių delikatesų nevalgo. Trečioji klausytoja, Simona, taip pat nuo Prienų, klausė, ar daug love affairs nutinka stovyklų metu. Taip, visi skautuose įsimyli.

Pašikniukai

Dar vienas įdomus dalykas: papasakojau apie mūsų pašikniukus. Aišku, jie tokių neturi. Kur ten! Bet papasakojo man kitą įdomybę. Jie pasidaro tokias medines lenteles, kurios, kaip sakė, yra labai universalios. Galima ant jų sėdėti, pjaustyti maistą, išsibraižyti šachmatų lentą ar dar kitaip pritaikyti stovyklaujant. Gal irgi nieko, tik kad sėdimajai kietoka.

Žurnalo pabaiga

Pokalbis privertė susimąstyti apie Lietuvos skautus. Ar pas mus tikrai visi lygūs? Gal reikėtų vaikus įtraukti į sprendimų priėmimo procesą? Mažiau hierarchijos daugiau lygybės? Ar visada sugebame teisingai nubrėžti ribą tarp pilietiškumo ir politiškumo? Ar tikrai esame miško draugai? Kaip iškepti silkės kebabą ant laužo? Tikiu, kad yra daugybė kitų klausimų, kuriais galėtume diskutuoti, keistis patys ir daryti šį pasaulį dar gražesnį.