Pirmasis Lietuvos skautijos strateginis prioritetas paskutinius penkerius metus buvo skautiškų vertybių išsaugojimas ir stiprinimas. Man per tuos penkerius metus tapo tik dar neaiškiau, ką iš tiesų reikia saugoti ir stiprinti, kad visi būtų laimingi. Gal praleidau kažkurią svarbią sueigą, nes vis dar kyla daugybė klausimų ne tik apie tai, kas mūsų organizacijoje yra vertybės, bet ir kas tie atspirties taškai man pačiai. Atrodo nesąžininga išmokti mintinai vadovėlinius atsakymus ir pakviestai prie lentos juos deklamuoti. Kaip galima sakyti, kad vertybe yra sąžiningas visų pareigų atlikimas, jei net įteikiami ordinai to nerodo, nes remiasi visai kitais kriterijais?

Užrašiusi straipsnio pavadinimą ilgai negalėjau užčiuopti, kur jis veda. Kai turėjau daugiau entuziazmo, nuoširdžiai tikėjau, kad viskas, ką darome skautaudami, yra dėl vaikų. Dėl vaikų savaites leidžiame miške, mažai miegodami ir leisdamiesi sugeliami uodų. Dėl vaikų dar nenutirpus sniegui pradedame ruoštis naujoms stovykloms. Dėl vaikų siunčiame Tarybai savo skautišką gyvenimo aprašymą paskautininko laipsniui gauti.

Ar gali būti taip, kad būnant skautų vadovu, vaikai tampa pagrindine vertybe?

Praktiškai žiūrint, vaikai yra organizacijos pamatas, nes be jų nelabai reikėtų nei mūsų, nei visos Lietuvos skautijos. Su kuo mes tada žaistume apie Dievą, Tėvynę ir Artimą? Ką reikštų mūsų regalijos? Kad esame geri vadovai? O kaip mes galime būti geri vadovai, jeigu neturime kam vadovauti? Kad kažką mokame? Ko vertos žinios, jei nėra kur jų pritaikyti? Kad kažko gero esame pasiekę? Bet pamatų tai nėra, kokia tada pasiekimų vertė?

Jei buvote suvažiavime, girdėjote faktus. Mes neaugame, kaip organizacija. Proporcingai kiekvienam vadovui kasmet tenkančių vertybių – vaikų – skaičius kasmet mažėja. Proporcingai kiekvienai vertybei – vaikui – tenkančių įvairiomis formomis apdovanotų ir už kvalifikaciją įvertintų vadovų skaičius kasmet didėja. Prisimenate geografijos vadovėlio paveiksliukus apie tai, kaip žemynai atsiskyrė vieni nuo kitų? Didėjantis plyšys turėjo atrodyti panašiai.

Nežinau, ar mano siūlo galas veda ten, kur reikia. Bet jei užduotis būtų saugoti ir stiprinti skautišką vertybę – vaikus, viskas taptų kur kas aiškiau.

Jaunimo programa būtų skirta vaikams ir tokia, kad jiems būtų naudinga bei patraukli. Eitume mokytis apsipirkti, iš kartono dėžių konstruotume robotus, miške skaičiuotume vabalus ir žvaigždes. Su vyresniais ieškotume atsakymų į jiems rūpimus klausimus, statytume namelius medžiuose, plauktume ieškoti nuotykių ir bandytume išvirti tokią pat skanią sriubą, kaip verda mama. Šnekėtumėmės apie tai, kodėl pasaulyje yra tiek karų, skurdo, o kai kurios mergaitės vis dar negali gauti išsilavinimo.

Mokymų skyrius mokytų vadovus žaisti ir pradžiamokslio kursuose prie laužo skaitytų „Mažąjį princą“. „Ask the boy“ būtų pirma ir pagrindinė taisyklė, kurios supratimą reikėtų įrodyti pravedant pavyzdinę sueigą. Kiekvienuose mokymuose būtų skiriama laiko „Skautybei berniukams“ ir kitiems B.P. raštams, nes labai sunku būti geru vadovu jų neskaičius. Kiekvienas vadovas bent kartą per kelerius metus turėtų ko nors išmokyti kitus vadovus, todėl organizacijoje turėtume tiek mokymų vedėjų, kiek yra suaugusių žmonių. Ir visi stengtųsi ką nors mokėti labai gerai, kad galėtų drąsiai pasidalinti su kitais.

Ordiną už nuopelnus būtų galima gauti tik tada, kai pirmasis buvęs vadovo jaunesnysis skautas taptų vyresniuoju skautu. Visi likę Pirmijos skyriai ir Taryba savo veiklas planuotų galvodami, kaip kuo labiau sumažinti kliūtis vaikų ir jų vadovų žaidimams. Suaugusių skautybėje skyrius būtų atsakingas už galvų vadovams glostymą ir pasirūpinimą, kad jiems nepritrūktų įkvėpimo. Vyresnieji skautai nuolat belstųsi į Užsienio reikalų skyriaus duris norėdami pasitarti dėl už jūrių marių laukiančių nuotykių. Komunikacijos skyrius neturėtų kada atsikvėpti, ieškodamas geriausių skautiškų nuotykių istorijų ir pasakodamas jas visuomenei.

Varikliukas suktųsi, o užaugę nauji vadovai sunkiai betikėtų, kad kada nors buvo kitaip.

Gali būti, kad visiškai klystu. Bet šie metai yra būtent tam, kad susitartume, kas mūsų pamatas, kodėl čia esame, ir kokią organizaciją norime kurti.

Nepamirškime pakeliui pakalbėti apie vaikus.