Kas Naujo?

Skautų naujienos

2014-03-01

Pamečiau sesę :)

Apie tai, kaip reikia saugoti savus ;)

Mieli broliukai ir sesutės! Ar žinote pasaką apie Jonuką ir Grytutę? Jei taip, tai tada puikiai suprasite, apie ką čia rašau. Ar daug jūsų brolių ir seserų išėjo iš mūsų skautiškos šeimos ir nebegrįžo? Man pasidarė įdomu, kodėl taip nutinka, juk man šitaip gera būti tarp jūsų, tai kodėl visgi kažkas nusprendžia mus palikti?

Paklausinėjau ir išsiaiškinau, kas gi priverčia palikti skautus. Žinoma, kiekviena situacija skirtinga, tačiau pasigilinęs radau keletą bendrų taškų, kurie sieja mano apklaustus brolius ir seses. Pirmasis tai mokslai, studijos, darbas. Nelieka laiko aktyviai dalyvauti kuriant stovyklas, dirbant su vaikais ar kaip kitaip reikštis skautiškoje aplinkoje. Atrodo, priežastis pakankamai svari, todėl iš dalies galima suprasti. Antrasis taškas, kuris būdingas daugumai mano apklaustų brolių ir sesių – savo tunto, krašto, ar vieneto keitimas. Vienam žmogui labai sunku, pereiti į kitą vienetą, pas „nepažįstamus“ žmones. Negi „svetimi“ skautai tokie baisūs? Čia trumpam norėčiau sustoti. Ką antrojoje situacijoje būtų galima padaryti? Mano nuomone, tai tvirtinti ryšius su kitais kraštais. Puikiai suprantu, jog visiškai nepažįstant žmonių labai sunku ateiti ir susipažinti (na bent jau man), tačiau ne dėl baimės būti atstumtam. Man sunkiausia buvo perlipti per save ir priimti kitus žmones. Priimti – tai reiškia stengtis pažinti kitą žmogų, šiuo atveju kitus brolius ir seses. Gal tai gali pasirodyti keista, tačiau paklausus kitų apie „nebeskautavimo“ priežastis, šis atsakymas dažnai nuskambėdavo. Turbūt sutiksite: iniciatyva iš kito žmogaus padėtų tai peržengti. Galbūt tau priėjus prie naujai atėjusio žmogaus jam būtų lengviau pasijusti kaip namie. Juk tai vienas iš didžiausių skautų pliusų – tai buvimas tarsi šeimoje. Mano nuomone, taip elgtis turėtum ne tik su naujai atėjusiu šeimos nariu, bet ir su broliu ar sese, kurie jau yra šalia tavęs. Pagalvok, ar yra žmonių tunte, su kuriais TU nebendrauji ar bendrauji labai mažai? Juk broliškas pašnekesys nereikalauja iš tavęs didelių pastangų ar daug laiko, tačiau jis padės kitam žmogui pasijausti reikalingam ir įdomiam. Pamąstyk, ar turi brolių ir sesių, kurių tu jau nebematai? Kai aš apie tai susimąstau, pasidaro keista, jog tikrai žinau žmonių, kurių nepaklausiau, kaip jie laikosi ir dabar tokios progos nebeturiu. (Atsiprašau, kad skamba pesimistiškai). Cituoju sesę: „Galbūt kaip minusus galėčiau įvardinti kartais kylančią įtampą tarp žmonių, kuri iš pradžių gali atbaidyti naujus žmones (kaip ir spaudimas), tačiau tai pakankamai natūralu. Antruoju minusu, mano galva, galėtų būti tai, kad kartais sunku įsitraukti naujiems žmonėms, kurie nėra labai veržlūs ar itin aktyvūs. Gal reikėtų daugiau dėmesio įtraukimui į veiklą, tačiau be kažkokio spaudimo, tiesiog motyvuojant, perteikiant tai, kas asmeniškai įtraukia kiekvieną narį, veikiantį Skautijoje seniau. Kai kurie žmonės šiuo atžvilgiu galėtų būti geras pavyzdys ir būtent asmeniniai pasakojimai apie tai, ką žmonės atrado Skautijoje, mane motyvavo labiausiai.” Taigi, atsiminkime dainos žodžius: „O žodi, koksai tu pigus“.

Verta paminėti dar vieną priežastį. Kalbėdamas su skaute iš harcerų, sužinojau keistą dalyką. Galbūt šis pasakojimas bus „ne į temą“, bet manau jog tikrai verta jį papasakoti. Bekalbant apie tai, kodėl ji paliko skautus, „netikėtai“ nukrypome iki kalbų apie atsakomybę ir galimybę jos gauti skautaujant. Netikėtai į galvą šovė mintis, juk jeigu aš esu už kažką atsakingas, negaliu visko mesti ir išeiti. Taigi, dar vienas būdas „pririšti“ žmogų – duoti jam atsakomybės. Kad ir kaip keistai tai skambėtų žmogui iš šalies, tačiau skautai atsakomybe džiaugiasi ir yra laimingi, kai gali būti naudingi. Negi jūs nesidžiaugiate atlikę gerąjį darbelį? Grįžtant prie mūsų pokalbio su sese iš kitos organizacijos, reikėtų pasakyti, jog ji pasakojo, kaip „jos laikais“ patyrę skautai buvo atsakingi už jaunesnius brolius ir seses. Tai yra, jiems būdavo galima vesti sueigas jaunesniems skautams. Mano manymu, tai puikus būdas motyvuoti. Atsakomybė – tai pasitikėjimas, pasitikėjimas – tai pripažinimo jausmas, pripažinimo jausmas – tai noras įrodyti, jog tavimi pasitikima ne be reikalo.

Kodėl pradžioje paminėjau pasaką? Todėl, jog joje paklaidinti vaikai barstė akmenukus, tam, jog rastų kelią namo. Mes, broliukai ir sesutės, turime būti tais akmenukais, kuriais sekdami paklydę galėtų grįžti namo, į mylinčią skautišką šeimą. Broliai ir sesės – budėkite!