Kas Naujo?

Skautų naujienos

2014-02-05

Apie pokyčius ir kitas baisybes

Ar mūsų šūkis tikrai atspindi mus visus?

Visada labai mėgau sakyti, kad skautybė - tai ne būrelis, ne kažkokia veikla, netgi ne organizacija, o judėjimas. Žaisdami savo žaidimą, keičiamės ne tik mes patys.  Jaunesniems mes padedam keistis rodydami gerą pavyzdį, bendraamžiams - dalindamiesi idėjomis ir augdami kartu, vyresniems - duodami iššūkių, kai galbūt patys to net nesuvokiam. Taigi keičiasi ne tik kiekvienas mūsų, bet ir pati skautybė. Per tuos 107 metus judėjimas patyrė tiek pokyčių, kad labai didelis klausimas, kiek mūsų šiuo metu būtume skautai, jei niekas nebūtų pasikeitę nuo tų gūdžių 1907-ųjų metų.

 

Nuo skautavimo pradžios atsitiko tiek daug dalykų, kad patekę į stovyklą kokiais 1908-aisiais metais mes gal net nebesuprastume, kur esame. Būtume labai dideli ir tvarkingi - nebūtų jokių vilkų su savo amžinu triukšmu ir bardakais. Būtume vyriški - be sesių ir programa rimtesnė, ir kompanija smagesnė. Nebūtų jokių oro ar jūrų skautų - galėtų jie sėdėt savo prieplaukose ir aerodromuose. Neturėtume stovyklų radijo bangomis ar internetu.  Pripažinkime, kad be šių ir dar didesnės galybės pokyčių, būtume ne  prasmingo judėjimo nariai, o labai disciplinuota berniukų organizacija.

 

Visgi, yra temų, kurios Lietuvoje yra tabu. Todėl noriu pabandyti sukelti šiek tiek bangų ir pakalbėti apie bent jau pačiam sau aktualią temą. Pirmą savo įžodį iš keturių daviau 2003-iaisiais. Anokia čia paslaptis, kad nemažai tų pačių dalykų pasižadėdavau kiekvieno įžodžio metu. Vienas iš jų - tarnystė dievui. Ir nė kiek nepameluosiu sakydamas, kad nelabai man pavyksta tai tesėt. Tiksliai nežinau kodėl, bet įtariu, kad tai gali lemti tokia mažytė smulkmenėlė - aš esu netikintis. Ateistas tik plačiąja prasme, nes to, ko nežinau, aš neneigiu, tad visišku ateistu aš savęs nelaikyčiau.

 

Gal ir nesuklysite sakydami, kad esu blogas skautas. Keturis kartus prisiekiau tam, kuo pats netikiu, o jei žmogus nėra sąžiningas pats sau, tai kaip jis gali būti doras? Atsakysiu labai paprastai: gali. Daug religijų  turi tam tikras elgesio normas: krikščionys - dekalogą, musulmonai - savo taisykles, ir taip visos religijos. Taip pat ir skautai turim savo vienuolika priesakų, kurie nemažai atveju ne tik pakartoja tai, ką sako religijos, bet ir tą papildo. Todėl laikydamasis priesakų skautas, netgi jei jis netikintis, yra doras ir netgi gali būti geru skautu.

 

Kaip visi žinome, skautų šūkyje yra pasižadama Dievui. Duodami įžodį, šūkį pasakome taip pat, tad faktiškai kiekvienas esame pasižadėję, nepriklausomai nuo jo reikšmės gyvenime. BP religijai teikė labai didelę reikšmę: negana to, kad, anot BP, jog be religijos žmogus negali būti laimingas, bet ir į ateistus jis žiūrėjo labai neigiamai. Tinkamos aplinkybės imperinėje valstybėje padėjo judėjimui labai greitai išaugti. Bet santvarka keičiasi ir tai, kas tiko prieš šimtą metų, nebūtinai tiks dabar. Jei dabar Lietuva būtų identiška tai Jungtinei Karalystei prieš 100 metų, tai mūsų būtų ne du ir ne trys tūkstančiai. Iš kitos pusės žiūrint, tai, kas liečia religiją, turi savybę nesikeisti labai ilgai. Paimkime Šventąjį raštą, ar bažnyčios politiką. Galilėjo heliocentrinę teoriją (įrodytą daug kartų, beje), bažnyčia pripažino ir atsiprašė tik 1993-iaisiais - t.y. praėjus 360 metų.

Nenoriu skautybės prilyginti bažnyčiai. Noriu tik pabrėžti, kad kartais reikia pažiūrėti plačiau ir perlipti per save.

 

Svarbus aspektas kiekvieno skauto programoje yra ir dvasinis ugdymasis. Viena iš sričių yra dvasinė programa ir visiškai sutinku, kad jos reikia. Visada, dar būdamas skautas ar patyręs, mėgau dvasinę programą: susikaupimus, apmąstymus ir kitą ramią veiklą. Mišiose per dešimt metų savo noru buvau gal tris kartus. Ir ne dėl to, kad Vilniaus krašte nepamenu stovyklos, kai mišios buvo, nes aplankiau ir ne vieną nacionalinį renginį. Dėl to, kad tai nėra mano tikėjimas. Ir būdamas tiesus, aš savęs neapgaudinėju. Esant reikalui, nueičiau. Iš pagarbos tikintiems.

 

Žiūrint iš kitos pusės, iš pagarbos man ten galima manęs ir nesitikėt sulaukt. Man tai skamba sąžiningai.

 

 

Religija moko būti doru žmogumi. Ir to moko bet kuri religija. Visur yra tam tikros normos, kaip turi elgtis doras krikščionis, musulmonas, ar bet koks kitas. Tarp skautų yra įvairių religijų atstovų. Kadaise skautai veikė tik Didžiojoje Britanijoje, bet netruko išplisti po visą pasaulį. Šioje vietoje kaip pavyzdį imkime krikščionybę ir islamą. Abi šios religijos liepia neturėti kitų dievų - tik tą, kuris figūruoja tame tikėjime.  Yra šiokia tokia priešprieša, bet kažkodėl skautams pasauliniu mastu nesvarbu, kuriuo dievu tiki kiti. Tad natūraliai kyla klausimas: jei krikščioniškas Dievo įsakymas yra: „Neturėk kitų Dievų, tik mane vieną,“ kodėl kitos religijos atstovas skautu būti gali (nors turi kitų dievų, bet būtent ne tą vieną), o štai netikintis (neturi kitų dievų, bet neturi ir to vieno) jau kelia klausimų? Gi musulmonas neatitinka nė vieno iš tų reikalavimų, kai netikintis tenkina bent vieną.

Gal šis pavyzdys yra per smarkiai sutirštintas, bet man tai atrodo logiškai, nes skautybė išplito iš Europos. Ir kažkada pirmą kartą buvo leista prisiekti Alachui (netgi jei musulmonai prisiekia dievui, tai kiekvienam savaime aišku, apie kurį iš visų dievų čia kalbama), bet su netikinčiais žmonėmis yra kiek kitaip. Jei tai, kas pirmiausia buvo pritaikyta krikščionybei, galų gale tapo pritaikyta islamui, tai kodėl tai negali būti taikoma dar kam nors?

 

Kitas svarbus aspektas, vertas paminėjimo, yra tiek organizacijos, tiek ir pačio judėjimo patrauklumas. Vienas brolis pasakojo, kad Belgijoje skautai pergyvendami kažkokią krizę atsisakė šūkio „Dievui, Tėvynei, Artimui“ pasilikdami kažką panašaus į „Pramogą su tikslu“. Kas buvo po to? Organizacija atsigavo ir dėka šių pokyčių labai smarkiai išaugo ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Dievas iš jų organizacijos niekur nedingo - visi prisiekia aukštesniam idealui, o jis, mano nuomone, tikrai lankstesnis interpretacijoms pagal kiekvieno nario poreikį.

 

Nesuklysiu sakydamas, kad tikėjimo reikšmė visuomenėje yra visiškai kitokia negu buvo prieš šimtmetį. Privilioti jaunimą su šūkiu, kurio pirma dalis yra „Dievui” kuo toliau, tuo bus sunkiau. Pažįstu nemažai per paskutinius keletą metų pasijungusių prie mūsų, bet nesu tikras, ar nors vienas atėjo dėl priežasčių, kurias lėmė tikėjimas. Nėra idealaus varianto, kokia galėtų būti alternatyva šūkiui, bet tenka pripažinti, kad dabartinis variantas irgi ne tobulas. Nors ir gyvuoja mūsų šūkis daugiau nei šimtą metų, bet jis nėra amžinas.

 

Mokyklose galimybė rinktis tarp etikos ir tikybos yra suteikta. Ne bereikalo abu šie dalykai bendrai vadinami doriniu ugdymu. Abu jie skiriasi smarkiai, bet jų tikslai tie patys. Jei tai pavyko suderinti formaliojo ugdymo srityje, tai manau, kad čia skautams turėtų būti lengviau - visgi neformaliai ugdydami jaunesnius mes tikrai turime daugiau lankstumo už švietimo sistemą.

 

Negaliu nepaminėti ir laisvės pasirinkti. Kiekvienas esame kitoks, ir džiaugiuosi, kad skautaudami surandam bendrus interesus, veikiam dėl tų pačių tikslų ir pamirštam tai, dėl ko kiti pykstasi. Visgi atrodo paradoksaliai vienas dalykas. Įsivaizduokite, ateinate į svečius pas draugą, kuris turi du saldainius - čiulpinuką ir šokoladuką. Jis liepia jums vieną pasirinkti ir kartu juos suvalgyti. Jums skauda dantį, todėl natūraliai atsisakote. Draugas, gal ir kiek įsižeidęs, jus supras ir saldainio neduos. O kaip reaguotumėte, jei jis primygtinai vieną iš saldainių jums sumaitintų? O jei jūs alergiški šokoladui?
Vėlgi kiek neadekvatus palyginimas, bet dabar situacija tokia, kad nesvarbu, kokia tavo religija - skautu tu būti gali. Bet jei tu neišpažįsti jokio tikėjimo, tada jau yra blogai.

 

Yra toks labai geras posakis apie dviračio išradinėjimą ir to priežastis. Labai dažnai remiamės ir skolinamės gerąją patirtį iš kitų ir tas yra labai gerai. Šveicarija šiuo metu nemažai ir aktyviai besireiškiančiai visuomenės daliai yra pavyzdys. O štai skautiškas įžodis ten turi du variantus: „su jūsų pagalba, aš pasižadu...“ bei „su Dievo ir jūsų pagalba, aš pasižadu...“

Likusi įžodžio dalis abiem atvejais skamba vienodai: jie pasižada ieškoti prasmės savo gyvenime, kas labai smarkiai susiję su dvasingumu.

 

Izraelyje situacija įdomesnė: jie pasižada vykdyti savo pareigas artimui, savo šaliai ir visada padėti kitiems. Dievo čia niekas nemini. Ir nors tai ir nėra labai gerai, kaip galima būtų pagalvoti, šitas įžodis man gražus tuom, jog visiškai akcentuojamasi į buvimą naudingu kitam.

 

Didžioji Britanija, ta šalis, kurioje skautai atsirado, nuo šių metų leido netikintiems žmonėms įžodį duoti pakeičiant tarnystę Dievui į vadovavimąsi skautiškomis vertybėmis. Tai sukėlė daug diskusijų, tačiau nutuokiant, kokia spalvinga yra visuomenė toje šalyje, šis žingsnis atrodo labai logiškas. Organizacijos sprendimas labai drąsus vien todėl, kad čia yra skautybės židinys. Todėl, mano galva, tai pagrindinis argumentas, kad anksčiau ar vėliau tokia alternatyva išplis.

 

Trijų skirtingų valstybių pavyzdžiai dar jokiais būdais nereiškia, kad mums reikia staiga imti ir keistis. Būtų per drąsu ir per kvaila kažką imti ir dabar siūlyti suvažiavimui ar tarybai.

Jei sugalvotume kažkaip judėti tokių pokyčių link, pirmiausia reiktų gerai pasižiūrėti į save - ar tam yra poreikis, jėgų ir drąsos. Nes keisti sistemą, gyvuojančią šimtą metų,  galima tik labai atsakingai išsiaiškinus dabartinę situaciją. Tiksliau sakant, ne keisti, o papildyti.

 

Jokiais būdais neagituoju imtis veiksmų ir iškart prisitaikyti prie visų galimai iškilsiančių poreikių. Viskas, ką aš čia surašiau, yra mano asmeninė nuomonė, ir nereikia to priimti labai įžeidžiančiai, nes ne toks mano tikslas. Mano tikslas - kad mes visi geriau sugyventume ir pripažintume, kad nors ir visi esame skirtingi, siekiant bendrų tikslų norėtųsi kuo mažiau trukdžių. O kuo mažiau trukdžių pasidarysim patys sau, tuo naudingesni mes būsime savo Tėvynei ir artimui.