2006-08-03
„Pjesė apie Suopę ir Rambynus“
O laike gyvate tu, Leisk pasukt dar mergele ratu, Leisk sugrįžti namo takeliu Mergužėlei gražinti skolas...
Kas Naujo?
Skautų naujienos
„Pjesė apie Suopę ir Rambynus“
Vieną ankstyvą ir vėsų vasaros rytą [7val.] Jurbarke susirinko 300 skautų iš visos Lietuvos! 100 iš Šiaulių ir Vilniaus, bei 200 iš Jurbarko. Susirinko ir nusprendė, kad reikia surasti sniego žmogų, gyvenantį ant Rambyno kalno. Kaip tarė – taip ir padarė!
Pirmus 10 km jie įveikė be didelio vargo, džiūgaudami ir pagavę neblogą tempą. [Pakeliui 100 skautų įveikė pirmąją užduotį – pasiėmė akmeninių nykštukų, kurie, lyg amuletas simbolizuojantis meilę Tėvynei, padės beieškant sniego žmogaus – red. pastaba]. Taip pasiekė Smalininkus!
Bet stabtelėję vos akimirkai patraukė toliau link Viešvilės. Pakeliui sutiko nuostabiai gražių arklių, kuriuos pavyko greit prisijaukinti. Pajutę nenumaldomą norą pailsint eikliąsias kojeles ir kankinami pilve šėlaujančių sraigių visi 300 prisėdo po berželiu svyruonėliu priešais Kazikėnų dvarą. Buvo pastebėta, jog žygeiviai Jonas ir Stasys dėvi oranžines marškinėlius, o žygeivė Milda – geltoną, taigi savaime suprantama tarp skautų, kad šių dviejų vilkų vadove tapo citrina Milda! Nuo tada vaduovė nebeturėjo ramybės (žodis vaduovė vilkams taip patiko, jog žygyje buvo pakartotas apytiksliai tikrai virš šimto kartų)… Pakėlę akis į dangų jie išvydo nuostabius debesis, primenančius Dievo akį. Kilo mintis pradėti rašyt žygio dienoraštį. Tačiau dėl per didelio dienoraščio asmeniškumo čia jis nebus publikuojamas...
Apie pietus 300 skautų iš visos Lietuvos pasiekė Viešvilę. Papietavę, atsigaivinę Viešvilės ežeriuky, palindo po kriokliuku. Pasisėmę jėgų ir lyg iš naujo atgimę žygį tęsė toliau. Tie 10 km iš Viešvilės į Žukus tarsi išnyko iš atminties. Laikas praskriejo kosminiu greičiu! Va tada ir prasidėjo tikri malonumai…
Manėte, jog Lietuvoje nėra džiunglių? Dar ir kaip yra! Bet 300 skautų nepabūgo tokio išbandymo ir skynėsi kelią per milžiniškus ir tankius dilgelynus bei avietynus. “Ei, čia šitie auga tik pelkėse… Koks skirtumas, einam toliau ;)”. Ir jie ne tas žodis ėjo, jie, lyg Rambyno suopiai, tose džiunglėse jautėsi kaip žuvys vandeny!
Priėjo pirmąjį kanalą (prakeikti kanalai - aut. pastaba). Kol Jonas susirado kartį šuoliui, Milda ir Stasys, (bei likę žygio dalyviai - red. pastaba) tiesiog paėjėjo keletą metrų į kairę ir kanalas baigėsi. Taigi jie visi galėjo stebėti Jono šuolį iš kitos pusės… Kuo toliau, tuo nuotykių, akcijų ir atrakcijų vis daugiau!
Kanalų atitinkamai taip pat. Vaduovė vis liepdavo vilkui Jonui išbandyt ar kanaliukas gilus. Ir jis neturėdavo kito pasirinkimo, kaip tik paklusti! Iš viso kanalų buvo kokie penki. Bet jie dar niekis… Jausdami, jog artėja Jūra (upė tokia), 300 Lietuvos skautų pasiklausė vietinių gyventojų, kur galima rasti brastą. Šie atsakė, jog Jūra nusekus ir beveik visur galima perbrist. Nuostabu!
Tačiau pabandžius vieną kart nuomonė pasikeitė… Kaip visada ( ir viską – red. pastaba) išbandyti vaduovė ir šį kart į Jūrą pasiuntė vilką Joną. Šis, susikrovęs visiškai visus drabužius, žengė su kuprine virš galvos, it apaštalas, į vandenį. Po truputėlį gilyn ir gilyn… ir štai Jonas dar yra, štai nėra – tik kuprinė plaukia… Kad kuprinės turinys „truputėlį“ sudrėko - tikriausiai visiems aišku. Dar keletą kartų patyrus nesėkmę vilkas Stasys pasiūlė statyt plaustą! Kaip tarė – taip padarė! Susikrovė visus daiktus ir sėkmingai perplukdė per Jūrą. Tik tada paaiškėjo, jog toje vietoje gylis buvo tik iki pažastų, taip mes suradome brastą...
Laimingi ir patenkinti persikėlę kiton Jūros pusėn net neįtarė, kas jų laukia toliau… O toliau – tanki ir aukšta karklų, dilgėlių, avietynų ir šiaip visokio smagumo siena! Bet net ir to 300 šaunių skautų iš visos Lietuvos nepabūgo! Narsiai skynėsi kelią lazdom ir yrėsi į dienos šviesą, kol atsidūrė plačiame lauke. Jau pradėjo temt, o tikslas dar nepasiektas.
Sutikę kaimo žmogelį pasiklausė kelio ir nukulniavo nurodyta kryptimi. Aplink vien kalvos ir laukai, ir dar karvės retkarčiais, su nuostabiai jaunu mėnuliuku. Jau įsijungę autopilotus yrėsi per pievas maždaug žinoma kryptimi – „į vakarus”, nejausdami nei rankyčių, nei kojyčių... Regis tie laukai buvo bekraščiai. Ir vaidentis pradėjo... „Argi ten ne troba? Ne, ten tik medis…”, kalbėjosi su savimi vilkas Stasys.
Pagaliau po belekiek laiko jie pamatė trobas. Vaduovė taip tikėjo, kad jau netoli. „Stasį, prisiek, kad čia Bitėnai!“. Stasys: „Prisiekiu!”. Ir iš tikro tai buvo Bitėnai! Dar truputėlį į dešinę, dar į kairę ir tada tiesiai…ir štai! Štai 300 kantriausių Lietuvos skautų tikslas! Rambynas! [00.30 val.] Tamsu, nors į akį durk, o nuo skardžio atsiveria nuostabusis Lietuvos milžinas – Nemunas, su vaizdu į šviečiančią Tilžę…
Tuo metu žygeivių širdys degė džiaugsmu! Nesvarbu, jog degė ir kojos… Prikapoję lašinukų su duonyte įsitaisė miegui. Tiesiog visi 300 ant apžvalgos aikštelės po atviru dangumi…
Ryte atsikėlę suprato, kad jie čia ne 300, o tik 12: senjoras, junjoras, brolis vytis, dvi vyšnios, Milda Bacevyčiūtė, Stasys Piliutis, Jonas Mikaliūnas, du vilkai, Vaduovė ir Stasiukas… Tada likę 12 ant Rambyno dideliausio aukuro išsivirė šventą čiobrelių arbatą su medumi. Sudainavo paskutinę atsisveikinimo dainą ir čia jų keliai išsiskyrė. Senjoras, brolis vytis, vienas vilkas ir Jonas patraukė link Vydūno kapo, kuris buvo visiškai šalia, ir kurį naktį aplenkėme dėl tamsos, o po to į Purvaičius – prof. Igno Končiaus 120 m. minėjimą, o visi likę – į Jurbarką.
Veikėjus įkūnijo:
Senjoras, brolis vytis, vienas vilkas, Jonas ir 100 – tiesiog Jonas (čia tas pats, kur visi žino);
Junjoras, vyšnia, antras vilkas, Stasys ir 100 – tiesiog Stasys (garbanius Stenas);
Vaduovė, vyšnia, Milda ir dar 100 – tiesiog Milda (liaudyje (www.skautai.lt) dar žinoma kaip Bacikė)
Stasiukas – tiesiog Stasiukas (Bacikės lazda)
Rašė – Vaduovė, taisė – Stasys, redagavo – Jonis.