Pamenu vasarą, kai Kernavėje siautė Duzdūrijos riteriai. Jie buvo užpuolę brolį mokyklos direktorių Rūkštę, nubrozdino jam kaktą ir nuolat krėtė kitas šunybes. Atrodo, kas tie riteriai, bet kai jie pradėjo trukdyti vilkiukių pastovyklės, kuria tą vasarą rūpinausi, ramybę, tapo visiškai nebejuokinga.

Vieną vakarą ėjom nuo palapinės prie palapinės linkėdami saldžių sapnų, kai kur padainuodami lopšinę ar papasakodami paskutinę pasaką prieš miegą (vasaros hitas buvo Arklys Dominykas). Vienoje palapinėje radom keistą sujudimą. Paklausėme, kas nutiko. Sesės sako – „vadove, turime problemą“.

-          Kokią?

-          Pas mus palapinėje yra voras.

O ou. Kaip tik dieną kitoje palapinėje darėm vabalų medžioklę, prieš tai žygyje viena sesė pergyveno, kad miegant po tentu gali užpulti tarakonai, o dabar ar ir voras.

-          Kur gi tas voras?, - paklausiau nutaisiusi „vadovė viskuo pasirūpins“ balso toną.

-          Jis čia, kampe, labai didelis.

Šviečiame su prožektoriumi, bandom pamatyti, bet nors tu ką – tuščia. Sesė pasakoja toliau:

-          Jis labai didelis ir nematomas!

Ak, kodėl anksčiau nesakei? Tada visiškai kita kalba. Susižiūrime ir pereiname prie plano B.

-          Su tokiais vorais nepajuokausi. Bet pabandykim jį užmigdyti ir tada tyliai tyliai išnešti iš palapinės, gerai?

Toks sprendimas palapinės šeimininkes įtikino, tad reikėjo greitai galvoti, ką daryti toliau. Kur buvęs, kur nebuvęs pro šalį ėjo Bajoras – greitai jam paaiškinau, su kokia rimta situacija esame susidūrę ir, kad tik jis vienas gali pasekti tinkamą pasaką, kuri užmigdytų vorą, nuramintų mano vilkiukes ir, svarbiausia, visai nakčiai atgrasintų bloguosius Duzdūrijos riterius nuo bet kokių bandymų lįsti į pastovyklę.

Projektas bendromis jėgomis buvo sėkmingai įgyvendintas ir iki šešių ryto vilkiukių pastovyklėje tvyravo taika ir ramybė... Kol pirmosios vilkiukės pabudusios ir pilnos jėgų griebėsi ryto procedūrų – malkų pjovimo, ruošimosi naujam karui su vilkiukais ir, žinoma, kitiems energingiems vadovų žadinimo ritualams.

***

Šitą istoriją prisiminiau klausydama dainos „Aš tikiu vabalais“ ir linguodama į taktą. Jei nepraleidai pakankamai laiko vilkų pastovyklėje, ši ir kitos albumo „Gyvenimas ant krašto“ dainos gali skambėti keistai, neaiškiai, per daug avangardiškai, bet nesupyk – tai tik reiškia, kad esi beviltiškai užaugęs.

Pavyzdžiui, daina „Man patinka“ yra tikras vilkų himnas. Ji nuostabi kiekviena savo eilute, kiekvienu garsiniu efektu, besiklausant jos, mano širdis tiesiog pradeda šokinėti ir šaukti „Jore, Jore, kodėl taip seniai nelakstei su vilkais po pievas?!“. Jei būtų vadovų egzaminavimo sistema skirta patikrinimui, ar jie tinkami darbui su vilkiukais, šitą dainą privalomai reikėtų duoti visiems klausyti ir tada užtektų paklausti vieno vienintelio klausimo: „Ar gera daina?“. Visi surūgėliai sakantys, kad kažkokia nesąmonė, turėtų gauti kelialapį į perauklėjimo stovyklą, kur reikėtų savaitę gaudyti driežus, žiogus ir sėdėti įkišus pagalį į laužą.

Kita įspūdinga daina yra „Aš esu kosmonautas“. Vėl, man prieš akis iš karto rikiuojasi jaunieji kosmonautai ir kosmonautės. Viena gražiausių skautavimo dalių ir priežasčių, kodėl vis dar myliu šitą judėjimą, man yra ta, kad mes nebandome kosmonautų sugrąžinti į žemę. Mes kartu su jais lakstome, kovojame džedajų kovose, pavargę gulime pievose ir atėjus vakarui laužo liepsnose matome įvairiausias istorijas. Tu esi meška šiaurėje? Jėga, mums pakeliui!

Savo recenziją norėčiau baigti platesniam klausytojų ratui jau galimai girdėta daina „Riešutų pėdsakais“. Man ji yra apie tą vakarą, kai jau nebežinai kelintas ir šiek tiek smirdi laužu, o uodai jau tapę draugais. Kai po dienos darbų pagaliau visi susėda į ratą, pasideda rūpesčius į šoną (voverėms išnešioti) ir parimę džiaugiasi nakties ramybe. Ir tos voverės ir rankas iškėlę linguojame į kairę nuo vėjo to paties ir čiurlenančios žvaigždės... Jei dauguma dainų skirtos vilkiukų gyvenimui, šioji man apie nuvargusius, bet laimingus vadovus.

Ir pastraipa apie pačią muziką. Nors įrašo kokybės kai kur norėtųsi rimtesnės, man svarbiau, kad tai bene pirmasis avangardinis skautiškų dainų rinkinys. Turime gero popso (kaip zamina), turime klasikos – Viliaus Bražėno kūrybą ir iš užjūrių atėjusius kompaktus/kasetes su „Laužai liepsnoja vakaruos“. Šis albumas tokiu masiniu greičiausiai netaps, „Mano namai“ irgi neaplenks, bet esu tikra, kad visi kada nors groję puodais, pjūklais ir akmenukais atpažins čia skautiškos laisvės kurti, pažinti ir džiaugtis pasauliu skonį.

Brolio Pūkio ir draugų muzikinis albumas „Gybenimas ant krašto“ bus pristatomas Jubiliejinėje stovykloje. Rekomenduoju ir kviečiu sudalyvauti metų skautiškos muzikinės scenos vinies vertame debiute.

Ir būtinai grįžę iš vakariškų pievų, o gal ir dabar, įkvėpimo pagauti,  su skiltimi įrašykite savo dainą. Kuo įvairesnė muzika skambės mūsų ausyse ir širdyse, tuo spalvingesnis taps ir mūsų skautavimas.

O dabar – į šokius su sraige ir lydeka!

Sesė Jorė