Kas Naujo?

Skautų naujienos

2013-05-26

Skautavimas prancūziškai

Įspūdžiai iš skautiškų stovyklų Prancūzijoje.

 Sveiki,

Esu sesė Urtė iš Kernavės tunto, Vilniaus krašto. Paskutinius 5 mėnesius leidžiu Prancūzijoje, Liono mieste. Dalyvauju tokiuose puikiuose universitetiniuose mainuose, vadinasi „Erasmus“. Dar būdama Lietuvoje sakiau, kad atvažiavusi į naują miestą čia susirasiu skautus ir sudalyvausiu bent vienoje jų sueigoje ar  žygyje. Taip ir padariau. Sudalyvavau trijose, labai skirtingose savaitgalinėse stovyklose. Taigi dalinuosi su jumis savo įspūdžiais.

Skautai su kuriais leidau savaitgalius studentauja Lione, tačiau skautauja savo gimtajam – Valencijos mieste. Vos užsiminus, kad būtų smagu pasimatyti, pabendrauti, buvau pakviesta sudalyvauti žygyje. Labai greitai buvau įtraukta į organizacinius darbus, tad po pirmų 5 minučių, pasijutau kaip Lietuvoje, prieš įprastą žygį. Taigi, visų pirma buvau supažindinta su kaklaraiščių ir spalvų sistema Prancūzijoje. Trumpai aš ir jums ją nusakysiu. Viskas paprasta, nes atvirkščiai, negu pas mus. Uniforminiai marškiniai keičiami su amžiumi, kaklaraiščiai lieka tie patys. Kaklaraiščių spalva priklauso nuo miesto ar regiono, kuriame skautauji. Įdomesnis momentas: jeigu tu su skautu iš kito miesto užmezgi draugiškus ryšius jūs galite apsikeisti kaklaraiščiais.

Toliau žinoma seka amžiaus grupės. Jų yra keturios: vilkiukai (8-11 m.), skautai (11-14 m.), patyrę skautai (14-17 m.) ir roveriai (17-20 m.).Įdomiausia yra paskutiniųjų dviejų amžiaus grupių programa. Su viena vadove pradėjom diskusiją apie patyrusių skautų programą. Ji užsiminė, kad visų metų bėgyje jų draugovė rengė projektą ir, kad tai buvo vieni iš įspūdingiausių jos skautavimo metų. O aš jai ir sakau: „palauk, tai nori pasakyti, kad per visus metus tik vienas projektas ir daugiau nieko? Tai juk jūs beveik nieko neveikėte?“ Ir tada aš sužinojau. Patyrusiais skautais esama 3 metus. Kas metus renkamas naujas projektas. Vienas man pristatytų projektų buvo laivo statymas visai draugovei, kurį apvainikuoja finalinė stovykla, kurios principas - keliavimas laivu dienos metu ir nakvojimas vis naujoje vietoje. Visų metų bėgyje vyksta darbas grupėse: laivo modelio kūrimo, medžiagos, stovyklaviečių suradimo, kitų susitikimų planavimo komanda ir t.t. Taigi nuo rudens patyrę skautai patys savarankiškai organizuojasi sau būsimą stovyklą, savaitgaliais stato laivą, vėliau jį išbando ir galiausiai išplaukia. Visa tai jiems palieka didelį įspūdį, nes beveik visą darbą nuo pat pradžios iki galo jie atlieka patys. Žinoma taip pat metų bėgyje jie dalyvauja bendruose tunto ar regiono renginiuose.

Taigi patyrę skautai, apturėję tokius 3 metus, keičia savo marškinėlius ir tampa roveriais. Ten taip pat treji metai. Ir ką jie veikia? Pirmus metus vyksta labai svarbus ir stiprus skilčių formavimas. Skiltis formuoja patys skautai su labai minimalia vadovų pagalba. Kodėl svarbu be galo tvirtos skiltys? Todėl, kad antrais „roveriavimo“ metais skiltimis jie rašo projektą ir išvyksta padėti į kokią nors šalį maždaug vieno mėnesio laikotarpiui. Pagalba, kurios važiuoja suteikti skautai būna įvairi. Teko kalbėti su viena vadove, kuri 3 savaites atstatinėjo mokyklą Afrikoje. Šalys būna įvairios, dažniausiai teko girdėti apie Afrikos kontinentą, kartais Europą (pavyzdžiui Bulgarija), kartais Pietų Ameriką (pavyzdžiui Bolivija). Lėšas kelionei skiltis turi susirasti pati. Vienos skiltys dirba pavienius darbus ir taip renka pinigus, kitos rašo projektą ir tokiu būdu ieško finansavimo. Grįžę iš kelionės, trečiais metais jie dalinasi savo patirtimi su kitais skautais, pasakoja apie savo projektą, konsultuoja jaunesnius roverius. Pasibaigus trims metams roveriai arba tampa vadovais, arba eina dirbti į nacionalinį / regioninį sektorių, arba nedaro nieko. Žinoma dauguma tampa vadovais. O kaip tapti vadovu? Privaloma išklausyti mokymus, kurie skirti ne tik skautų vadovams, bet visiems žmonėms, stovyklose dirbantiems su vaikais. Ar tai būtų mokamas darbas stovyklose, ar savanoriavimas. O mokymai brangūs, apie 400 eurų, bet jeigu tu esi skautas trečdalį sumos tau padengs skautai. Jie susideda iš praktinės ir teorinės dalies. Išklausius teorinę dalį, keliauji dvi savaites atlikti praktikos į kokias tik nori stovyklas. Gauni įvertinimą ir voilà, tu esi vadovas. 

Valencijos miesto skautai su kuriais leidau savaitgalius turi tradiciją matytis kas mėnesį, savaitgalinio žygio metu. Kiekvienas žygis/stovykla turi tematiką: piratai, super herojai, Heraklis ir jo žygdarbiai ir pan. Visi vadovai persirengia pagal temą ir įkūnija savo personažą viso savaitgalio metu. 

Patys žaidimai nesiskiria nuo mūsiškių. Įvairūs kariniai, orientaciniai, estafetiniai žaidimai.

Matyt tai, ko labiausiai pasigedau programoje – vakariniai laužai. Prancūzijoje, o ypač tam tikruose regionuose, laužų deginimas yra stipriai apribotas dėl galimos gaisro rizikos. Taigi vakarais dažniausiai susirenkama didelėje erdvėje ir žaidžiami žaidimai, arba klausomasi vadovų paruoštos programos. Vakarui einant į pabaigą visuomet yra dainuojama ta pati daina, kurios pabaigoje vis paminima draugovė, kuri turi tyliai atsikelti ir su vadovais keliauti miegoti. Daina kartojama tiek kartų, kiek yra stovyklaujančių draugovių. 

Dažniausiai stovyklos ir žygiai vyksta draugovėmis ir tik vieną kartą metuose viso miesto ar regiono skautai susitinka vasarinėje stovykloje. Tačiau vyksta įvairūs savaitgaliniai žygiai, kuomet susitinka viso regiono vienos amžiaus grupės skautai arba kelių regionų draugovės ir pan. Viskas priklauso nuo vadovų fantazijos ir galimybių. Kad ir koks renginys bebūtų miegama yra draugovėmis, su savo skiltimis. Draugovės yra mišrios,  tačiau skiltys yra atskirai berniukų ir mergaičių. Draugoves sudaro 3-4 skiltys, kurios miega toje pačioje palapinėje (palapinės yra bendro inventoriaus dalis, 6 vietų, kiekviena skiltis yra atsakinga, kad jų palapinė būtų pastatyta, o savaitgaliui pasibaigus, tvarkingai sudėta). Vadovai, su kuriais skautavau sugalvojo kiekvieną palapinę pavadinti žinomų veikėjų vardais ir kiekviena skiltis galėjo išsirinkti palapinę su savo mėgstamu herojumi. 

Pasibaigus savaitgaliui, vadovai internete turi sužymėti dalyvavusius vaikus ir vadovus, bei savaitgalio išlaidas. Ši informacija pasiekia regioną, o po to ir nacionalinį skautų lygmenį. Tam tikros skautų grupės bet kada gali būti patikrintos, ar tvarkingai pateikia finansus.

Po trijų savaitgalių, praleistų su prancūzų skautais galiu pasakyti, kad niekas per labiausiai manęs nenustebino, nemanau, kad skautavimas Lietuvoje ir bent jau tam tikroje Prancūzijos dalyje labai skiriasi. Žinoma yra niuansų: skautai Prancūzijoje mažiau mokosi išgyvenimo. Vaikai rečiau stato statinius iš medžio, negamina ant laužo, tačiau visos skautiškos vertybės jiems yra diegiamos per įvairias veiklas, žaidimus ar susikaupimo valandėles. Rikiuočių nėra, saliutuojama retai, tačiau suvokimai panašūs.

 

Ačiū sesei Ilonai Praprovaitei, kuri mane supažindino su vadovais! Ir tikrai mūsų daug ir mes visur.

 

Psktn., vyr.sk. Urtė Penkauskaitė