Kas Naujo?

Skautų naujienos

2012-10-08

Punktai apie konkurenciją (skautatinklio naujienos, 10-08)

Ar mums reikia konkurencijos, ir jei taip, tai kaip ją skatint?

 

Visos mano naujienos galėtų tilpti į šitas šešias su šiek tiek minutes:

Bet su tiek turbūt neišsisukčiau, todėl voila, pakalbėkim apie konkurenciją.

***

Kokybė kartais atsiranda iš konkurencijos, retai – iš šilto ir patogausgyvenimo. Neseniai su atsidūsėjimu prisiminiau prieš beveik penkerius metus sklandžiusią kopijuoklio fėją ir kiek azarto tai gamino. Man net vienas skautas vytis tais laikais patarė: nerašyk viešai savo idėjų, nes jas nukopijuos. O juk idėjos geros tik tada, kai jas tikrai ima kopijuot. Šiaip ar taip, tą smagų laikotarpį kupiną dabar tik šypseną keliančių diskusijų, prisimena tik viena koja stovintys mamutų ganyklose, o visi kiti skaito ir nesupranta, kas čia per blevyzgos. Važiuojam toliau.

Esu visiškas nepriklausomybės ir turbūt, geru gabalu, kapitalizmo vaikas. Konkurencija jėga, ji skatina stengtis visus – ne tokie geri turi erdvės tobulėti ir mokytis iš stipresnių, stiprieji irgi nerimsta, nuolat žvilgčioja per petį, nes tik užsnūsk ir šast, niekam tavęs nebereikės, niekas tavęs nebežinos. O kai konkurencijos nebėra, tai kam stengtis?

Man atrodo, kad Lietuvos skautijai šiuo metu trūksta aiškaus konkurento. Nėra intrigos ir nėra, kas liptų ant kulnų.

Pavelas sako, kad konkurencija atsiranda iš skilčių sistemos. Man atrodo, visai tiesa.

Gražiai veikiant skilčių sistemai, skiltys konkuruoja tarpusavyje. Geresnis skiltininkas gauna daugiau atsakomybės ir tas veikia tik kaip motyvacija ne tik jam, bet ir visiems – juk draugininkas juo pasitiki, o kas gali būti labiau vau už tai, kad tavimi pasitiki? Ir taip visur – tunto štabe tarpusavyje konkuruoja draugininkai ir pan. Ne taip, kur tipo „tikri skautai čia, tenai apsimetėliai, nugriaukim jų palapkes ir batus sumeskim į pušų viršūnes“. Labiau gal, kas gražiau rikiuojas, moka daugiau dainų, tiesesnį ir mažiau griūvantį bokštą pastato, išverda skanesnę košę ir per rikiuotę šmaikštesnį šūkį sugalvoja.

Vietoje to, kad burbėčiau, kur nėra konkurencijos, sugalvojau tris pavyzdžius, kur ji yra:

1)      Renkant Patyrusių skautų tarybas (būdavo, bet labai tikiu, kad ir bus)

2)      Renkant vietą Pavasario šventei (čia vis dar veikia „garbės reikalas“)

3)      F. Šakalio dainų konkurse „Gražių dainelių daug girdėjau“ (būna net, kad vienas dalyvis kategorijoje vis tiek laimi antrą vietą;)

Žiūrint į tokį sąrašėlį šiek tiek lengviau sugalvoti, kaip skatint tą sveiką konkurencingumą:

1)      Ugdyt jį nuo jaunų dienų. Renkant skiltininkus, atstovus į mažąsias PST, tada didžiąsias, o tada pačius geriausius kviečiant atlikti rimtesnius darbus. Svarbu, kad tas „geriausiškumas“ eitų paraleliai su atsakomybės prisiėmimu. Kokia nauda iš tavo gerumo, jei kai yra reikalas, nepadedi?

2)      Čia reikėtų klausti jaunųjų diskutuotojų apie tradicijas, žinau, kad protingai atsakytų. Ar yra vietos šiais laikais garbei žmoguje? Ar čia irgi ouldžių (mano naujas terminas senstelėjusiems žmonėms) reliktas? Man atrodo, kiekvienos skautiškos pareigos yra labai garbingos, labiausiai – dėl šalia esančių žmonių duoto pasitikėjimo. Bet mes apie tai maždaug niekada nekalbam. O iš konkurencijos atėjusi geriausiojo garbė yra išvis stipru (kitaip olimpiečiai mums būtų visai neįdomūs). Dar veikia ta garbė kiek nors šiais laikais? Skilties garbė, tunto garbė, organizacijos?

3)      Kad konkuruotum, turbūt reikia bent šiek tiek norėti „prizo“. Kalbant apie pareigas/ atsakomybę kaip apie konkurencijos prizą, pasidaro svarbu, ką girdėjai iš savo vadovų. Kernavės tunte nuolatos prie laužo šalia sedėdavo bent vienas vyr. skautininkas, pirmijos ar tarybos narys. Man jie visada atrodydavo labai protingi, skautiški ir kitaip pavyzdžiai, o ir savo darbų blogu žodžiu neminėdavo. Kaip tik, atrodė, kad ten labai smagu. Reikiad daug dirbti, bet labai smagu.

Turbūt, kažkuriuo metu pradėjome per daug burbėti, jei tarybos ar pirmijos kėdė pasidarė nebeverta pastangų ir konkurencijos? O gal kaip tik, kai nėra konkurencijos, dingsta ir įdomumas?

4)      Šakalio pavyzdys rodo, kad kai smagu, tai su ta konkurencija žymiai lengviau pasidaro. Ji tokia žaidimo formoje, o be to, galų gale ką nors laimi visi, todėl dalyvauti saugu. Toks smagumas ypač svarbus vilkams ir skautams. Juk tada žaisdamas išmoksti gražios konkurencijos taisykles, o tada jau į rimtesnius dalykus galima lįsti.

5)      Apie tuos žaidimus prisiminiau mokyklines patirtis. Labai smagu, kai nėra konkurencijos, susirasti ją. Pvz. kai turėjau užduotį kandidatuot mokykloj į prezidentes, tai koridoriuj labai greit konkurentą susiradau. Visuose rinkimuose šita dalis buvo smagiausia, nes kiekvienas šiek tiek stengėmės laimėti, bet ir vienas kitą palaikėm. Svarbiausia, kad toks žaidimas patiko ne tik mums, bet ir visai mokyklai, o konkurencijoje, jau sakiau, labai jėga kai yra palaikymo komandos.

Klausimai Tau:

1)      Ar tavo vienetas (skiltis ar kraštas – nesvarbu) turi konkurentų? Kaip konkuruojate tarpusavyje?

2)      Kaip su ta garbe, ar ji ką nors dar reiškia? Ar tavo vadovų pareigos tau atrodo garbingos? Iš vis, ar yra garbingų skautiškų pareigų? Apie ką ta garbė jose?

3)      Kaip manai, kas dabar didžiausi skautų konkurentai? Kompiuteris? Futbolas? Apatija? Kaip nugalėti tokius konkurentus?

4)      O žiūrint į LS vidinę konkurenciją, kuris kraštas tavo galva yra Nr. 1 ir visi kiti – tik iš paskos seka?

 Konkurencingos savaitės,

s. Jorė

P.S. mėnesio iššūkį rimtoje konkurencinėje kovoje laimėjo Panevėžio GryboTV, primenu, kad spalį konkuruojame apie demokratiją.