Vakar, tarp savaitgalio tinginių, kepinių, mezginių ir sveikatos taisymų, kurių nusipelniau, su sese Jore buvau aplankyti Miško. Nuostabus oras, švelni saulutė – labai kvepia nusiraminimu. Juk vasarą gamtoje vyksta labai daug veiksmo – tai dūzgia, tai auga, tai bręsta, tai žydi, tik spėk žiūrėti. O rudenį viskas nurimsta, Gamta atiduoda viską savo žmogui ir eina ilsėtis. Šiuo metu Mama Žemė labai dosni – turi gudobelių, putinų, bruknių, visokiausių grybų, o po poros savaičių, sakė, duos ir gilių. Čia tiems, kas mėgsta gilių kavą. O gilių kava man visada primena Kalėdas. Sakot, per anksti? Visai ne.

Feisbukas jau priminė, kad ši šventė artėja nenumaldomai. Ir kad ir kaip bebūtų – ar ji asocijuojasi su invazija į prekybos centrus ir visų lentynų iš eilės šlavimą, nes pirk-daug-gausi-nuolaidą-arba-ne-bet-vistiek-pirk, ar su tyliu laukimu ir susikaupimu, tai yra laikas, kada visi susitinkam ir bent per vieną milimetrą pabūnam vieni kitiems šiltesni ir atviresni. Ir dosnesni. Dvasinių dovanų. Aš manau, kad tokie mes kasdien galėtume ir turėtume būti, ypač, kaip skautai – tiestis, stiebtis ir niekada nesustoti. Ir ruduo, tikriausiai, yra pats tinkamiausias metas nusiraminti ir visa tai apmąstyti.

Kitas dalykas, su kuriuo man asocijuojasi ruduo, yra mokykla. Nors jau septinti metai, kaip man į mokyklą eiti nebereikia, aš vis ją prisimenu. Ypač rugsėjį. Kad ir dabar – išėjau pasivaikščioti su Knutu – vėsoka. Taip ir prisimenu – eidavau iš muzikos mokyklos namo ir žinojau, kad reiks ruošti namų darbus. Tarsi dar džiugina, tarsi, nebe.

Tikriausiai tas nusiraminimo ir ilgų vakarų jausmas aplankė ne vieną mane. Tam pačiam feisbuke šiandien kaip niekad daug įrašų apie optimizą, džiaugsmą ir pan. Taip jaučiu, kad visi bando prisiminti, kaip džiaugtis mažais dalykais.

Šis mano įrašas taip pat apie mokėjimą džiaugtis ir kasdienoje atrasti ką nors gero. Darbe išmokau super gerą pratimą – iš anksto nesiruošus reikia pasiimti popieriaus lapą ir rašiklį. Ir labai greitai, daug nemąstant, parašyti bent dvidešimt sakinių, kurie prasideda žodžiais „Aš žinau, kad...“. Galima ir penkiasdešimt. Jie gali būti betkokie – „aš žinau, kad žolė žalia“ arba „aš žinau, kad šiandien pirmadienis“ ir t.t. Paskui reikia viską perskaityti. Nuostabu, kiek įdomių dalykų gali sužinoti ir atrasti iš naujo. Aš šį pratimą darau bent porą kartų per savaitę. Šios dienos mano TOP sakinys yra „Aš žinau, kad yra gerai taip, kaip yra“. Tai nereiškia, kad aš nenoriu nieko keisti, nes juk skautai kasdien pasaulį padaro bent kiek gražesniu (čia apie gerąjį darbelį, kaip minimum). Čia tikriausiai apie tai, kad gerai, kad yra ruduo. O paskui bus gerai, kad bus žiema. Apie stebėjimą visko, kas vyksta, susitaikymą ir džiaugsmą. Viskuo, ką man duoda mano gyvenimas.

Budžiu. Ir jūs budėkit. Kiekvieną akimirką.

Bitelė