Kas Naujo?

Skautų naujienos

2012-08-02

„Istorijos vingius“ prisimenant

Įspūdžiai apie Marijampolės krašto stovyklą, nors ir praėjo šiek tiek laiko. :)

Prieš mėnesį pasibaigė birželio 25 – liepos 2 dienomis Aukštadvario regioniniame parke vykusi Marijampolės skautų stovykla „Istorijos vingiais“. Nepilnai aštuonias dienas trukusioje stovykloje būta visko: lietaus, daug juoko ir dūmų, žygių, žaidimų, skautoramų, svečių iš užsienio (Belgijos) bei Lietuvos skautijos.

Nors ir nesu apdovanota didžia iškalba, tačiau pamėginsiu perteikti įsimintiniausius šios stovyklos įspūdžius, įvykius, programą bei asmeninę nuomonę žingeidiems broliams bei sesėms.

06. 25 – Pirmoji stovyklos diena. Iš Prienų į stovyklavietę atvykome jau krentant pirmiems lietaus lašams (tuo metu labai džiaugiausi, kad pasiėmiau šiltą ir sausą striukę). Kad ir kaip nemalonu buvo, nusprendėme iškart statytis palapines ir nors geriausios vietos, deja, jau buvo užimtos, kupinos jėgų įsikūrėme kalno pašlaitėje (kaip vėliau paaiškėjo po palapinėmis buvo pilna plonų kelmelių bei kitokių iškilumų su kuriais teko draugauti visą savaitę...). Buvome keturios – dvi patyrę sesės, bei dvi kandidatės, todėl sudarėme skiltį su linksmiausiomis Birštono sesėmis, visos kartu buvom MIEGAPELIŲ skiltis. Visą likusią dienos dalį įsirenginėjome: pasigaminom gairelę, išsikasėm laužavietę, iškėlėm tentą, susirišom indaują bei šiukšliadėžę. 15.00 – atidarymo rikiuotė. Pirmą kartą dalyvavau kartu su patyrusiais skautais, viskas tuomet atrodė nauja – kadangi būnant skaute žavėjausi pat. skautų išradingumu, drąsa ir vienybe rikiuotėse – o dabar ir pati stovėjau jų gretose bei garsiai su visais skandavau šūkį. Tą dieną praleistas laikas buvo puiki stovyklos pradžia ir garantas, kad tikrai nenusivilsiu čia atvykusi.

06. 26 – Antroji diena, „Gedimino sapnas“. Iš saldaus miego pažadina pučiamo rago garsai bei raginimas keltis. Greitai nubudę skubėjome į mankštą, turiu pasakyti, kad mankštos pratimus, jų kiekį ir veiksmingumą dar reikėtų tobulinti. Na, bet visada yra kur tobulėti ;) Greitai grįžom į pastovylė, apsižiūrėjom ar viskas vietoj – kaklaraištis... kojinės... gairelė... o tuomet: „MIEGAPELĖS, žengte marš!“ į rytinė patyrusių skautų rikiuotę. Jos metu kiekvieną rytą sužinodavom visos dienos programą bei laukiančius darbus. Viskas tądien ėjosi sklandžiai: devintą valandą papusryčiavom, vėliau keliavom į dvasinę valandėlę, tačiau pati įdomiausia tos dienos dalis buvo skautorama su broliu Vytautu Rukštele. Niekada iki tol nebuvau mačiusi kelmo-laužo, o tuo labiau nebuvau jo gaminusi... Brolis aiškiai mums visiems parodė darbų eigą, papasakojo kokių medžiagų reikia šiam darbui. Po skautoramos kiekviena skiltis turėjo pasigaminti po tokį kelmą-laužą, susiskirstėme darbais ir iškeliavome miškan ieškoti sakų, plonų ir lanksčių, tačiau nelūžtančių lazdyno šakelių, sausų eglių šakų, beržo tošies... Visos labai stengėmės, todėl kai vakare nusprendėme pagaliau pamėginti uždegti savąjį kelmą-laužą – nenusivylėme. Su brolio Almanto pagalba gan greitai jį įkūrėme. Galiu drąsiai visiems jums broliai ir seserys pasakyti, kad tai vienas iš geriausių laužų norintiems be didelės priežiūros ilgai išlaikyti ugnį. 

06. 27 – Trečioji diena, „Žalgirio mūšis“. Rytinėje rikiuotėje sužinojome apie vyksiantį bendrą Žalgirio mūšį, pat. skautų protmūšį po pietų bei paslaptingą po programinį šį bei tą. Bet apie viską po truputį. Taigi pirmiausia - Žalgirio mūšis. Buvome susiskirstyti į Kryžiuočių ir Lietuvių komandas, kiekviena gavome po „gyvybę“. Taisyklės buvo sąlyginai paprastos... Lietuvių komandą sudarė jaunesnieji broliai ir sesės vadinamieji vilkiukai ir skautai, Kryžiuočių komandą sudarė visi patyrę skautai ir kandidatai į pat. skautus. Vilkiukai galėjo „žudyti“ t.y. nuimti „gyvybės“ raištį nuo visų brolių ir sesių rankų, skautai galėjo „žudyti“ skautus ir pat. skautus, o patyrę sesės ir broliai galėjo „žudyti“ tik kitus pat. skautus. Nežinau ar viską supratot, bet galiu pasakyti, kad jėgos buvo nelygios (juk negalima perrašyti istorijos – Lietuviai turi laimėti!). Kokie įspūdžiai iš šio mūšio? Na galiu pasakyti, kad mūsų jaunesnieji broliai ir sesės tikrai karingos asmenybės: „žudė“ be gailesčio, mane pačią nukovė gal vienuolika vilkiukų ir skautų, net nebuvo galimybės priešintis, va kokia vienybė! Vis tik mano manymu šis mūšis buvo priimtas kiek per rimtai, juk tai turėjo tebūti vaidinimas, draugiškas žaidimas, per kurį patikrintume savo orientacinius ir greičio gebėjimus, buvo šiek tiek kitaip. Bet kokiu atveju idėja gera ;).

Pat. skautų protmūšis. Skiltimis kovojome dėl geriausių vardo. Sakau kovojome, nes taip ir buvo, kadangi nė viena skiltis nenorėjo pralaimėti ir keliauti valyti tualetų... Buvo penki turai, jų metu gaudavom klausimus įvairiomis temomis. Vėliau sekė daugiau praktikos reikalaujanti dalis: Morzės abėcėlė, kelio ženklai, laiko nustatymas pagal Saulę, lūžusios rankos įtvaras, uniforma. Pagaliau viską atlikome... Ir nors mums labai patiko miegas, už jį mes labiau mėgome tik juoktis, todėl ir tuomet per daug nesijaudinome dėl neteisingų atsakymų, mat įžvelgėme ir gerąją to pusė – bus švarus tualetas :D!

Vakare, po dienos programos vyko šokiai. Nors man asmeniškai jie buvo per trumpi, bet tikrai neprasti. Tikriausiai dar kartą pasitvirtina posakis, jog svarbiausia ne kiekybė, o kokybė.

Po šokių sužinojome, kas gi bus tas „šis bei tas“. Tai, kaip sesė Benita parašė – „Naktinis ralis po mišką“. Kitaip tariant mini lenktynės naktį. Susiskirstėme po 3-4 žmonės, užsirašėme į eilę ir laukėme kol galėsime pradėti. Grupeles skyrė trijų minučių „tarpas“, mums buvo paaiškinta, kad turime sekti paskui atšvaitus ir užsirašyti tam tikrus dalykus kurie bus prie atšvaitų. Mes – pirmoji miegapelių grupė buvom išleistos trečios, skuodėme prie pirmojo atšvaito (gaila, kad turėjome tik tu žibintuvėlius), deja truputį nuklydome neteisinga kryptimi, todėl sugaišome laiko. Į finišą atbėgome tuo pačiu keliu, kuriuo startavome, todėl tik po to sužinojome, kad praleidome apie 10 atšvaitų. Bet kokiu atveju mūsų laikas buvo geras 24, 53 min. Grįžusios į pastovylę palaukėme antrosios miegapelių grupelės ir pasidalinusios įspūdžiais keliavome miegoti.

06. 28 – Ketvirtoji diena, „Spaudos draudimo laikotarpis, knygnešiai“. Nors naktį ir buvo vėsu, ryte nubudome pagal grafiką. Kaip ir kiekvieną rytą kėlėmės, ėjome į mankštą, tuomet vandens procedūros ir rikiuotė. Į rikiuotė ėjome su plačiomis šypsenomis, jau buvome susitaikę, kad reikės tvarkyti tualetus... Vos tik išgirdome, kad pralaimėjusi skiltis turės atlikti šį darbą, mes pradėjom skirtytis kurios ką darys :D. Mes tikrai maloniai nustebom kai brolis Vytautas paskelbė, kad antroji vieta atitenka MIEGAPELĖMS, tada labiausiai juokėmės iš savo planų tvarkyti tualetus. Taip pat nustebome, kad pirmoji miegapelių skiltis užėmė antrą vietą ir naktinio ralio rungtyje. To tai jau tikrai nesitikėjom kadangi praleidom nemažai punktų, ir už tai surinkom nemažai baudos taškų vis vien likom antros – tai tikras laimėjimas! Ir vis dėlto įsimintiniausias dienos įvykis kelionė į nuotykių parką – Ąžuolynę. Su sese perėjom visas trasas, kai kurias po kelis kartus. Labiausiai džiaugėmės sugrįžimu ant žemės pabaigusios šeštąją – sudėtingausią trąsą, kurią ne visi broliai išdrįso pereiti. Buvo tikrai smagu kadangi tai buvo išbandymas ne drąsai, bet fizinei jėgai patikrinti. Bet kokiu atveju dėkoju stovyklos organizatoriams, programos sudarytojams už puikiai praleistą laiką ;).

06. 29 – Penktoji diena, „Valstybės atkūrimo diena“. Tai diena kuomet trumpam išvykau namo. Priežastis paprasta bet labai svarbi – Sutvirtinimo sakramentas. Norėjau suderinti abu dalykus ir kaip sesė Rūta sakė: „Kai yra noras yra ir kelias“, todėl suspėjau abu dalykus. Kiek žinau penktadienį buvo daromas gerasis darbelis, o po pietų sesė gaminosi aliejų nuo uodų ir lūpų balzamą, o broliai talkino bendroje stovyklos programoje.

06. 30 – Šeštoji diena; „Tarybų valdžios metai (Pionierių stovykla)“. Jau sutvirtėjusi, po Sutvirtinimo sakramento, su keletu daiktų laukiu savo skilties Onuškyje. Laukti teko tikrai netrumpai, per tą laiką spėjau išsiaiškinti užrašą iš bažnyčios ir kiek žmonės teigė Onuškio pavadinimo kilmę. Kitaip sakant aš pavėlavusi atvykau į kandidatų į patyrusius skautus žygį, o belaukdama atlikau žygio užduotis. Pagaliau sulaukus grupelės sužinau, kad negaliu daryti kai kurių dalykų iki tol kol bus duotas pat. skauto įžodis. Iš pradžių nebuvo sudėtinga, bet kuo toliau tuo darėsi sunkiau. Kaip man ir patarė mąsčiau apie patyrusio skauto kaklaraištį, ką jis man reiškia. Ir nors prisijungiau vėliau, eiti tikrai lengviau nebuvo, kadangi pasiėmiau storą miegmaišį, kurį buvo labai nepatogu nešti, bei kuprinę su kelias daiktais, tarp kurių buvo ir 2, 5kg melionas (jį pasiėmiau kaip lauktuves skilties merginoms, nežinojau, kad Onuškis ne paskutinė stotelė), o nuo jo kuprinės rankenos tik dar labiau spaudė pečius. Nenorėdama atskleisti kai kurių įžodžio ceremonijos dalykų - atvykimą ir įvairius pokalbius praleisiu. Manau užteks pasakyti, kad visi išbandymai ir darbai norint gauti patyrusio skauto kaklaraištį yra niekis, nes tas neapsakomai nerealus jausmas kai duodi įžodį ir tau užrišamas kaklaraištis -  kompensuoja visas kančias. TIKRAI.

07. 01 – Septintoji diena, „Nepriklausomybės atkūrimas“. Ši diena buvo gera. Trys įsimintiniausi dalykai tai: 1. Aš jau patyrus skautė!!! 2. Sukūrėm gerą dainą apie žygį. 3. Paskutinė stovyklos diena, o tai reiškia, kad visą naktį galima nemiegoti! Kaip ir visi planavau nemiegoti visą naktį, bet deja nuovargis padarė savo. Po linksmo laužo, visi (ar bent jau dauguma) susirinkom po didžiuoju tentu, kas su miegmaišiais kas su paklotukais. Mes miegmaišius atsinešėm vėliau, bet vos tik į jį įlindau po maždaug 20min. užmigau. Tai paprasta paaiškinti, nes buvau miegojus dvi valandas, todėl nuovargis padarė savo, bet dėlto labai neliūdžiu, nes tą naktį išsimiegojau geriausiai. Kiek žinau kiti kepė dešreles, virėsi kavą/arbatą ir linksmai šnekučiavosi...

07. 02 – Aštuntoji diena, stovyklos pabaiga. Per daug ir nėra ką čia pasakoti, susidėjom daiktus, susitvarkėm palapines, nuleidom tentus, sutvarkėm laužavietes ir indaujas. Atsisveikinom. Nuėjom pas vadovę, padėjom jai susikrauti daiktus ir išvykom.

Su kuo teko bendrauti po stovyklos, visi teigė, kad tai buvo bene geriausia stovykla, daug kas, kad antra pagal gerumą, nes pirma vieta vis dar atitenka Tautinėms stovykloms. Man ji taip pat buvo ypatinga, ne vien dėl programos ar naujų žmonių, labiausiai dėl naujo laiptelio mano skautiškame gyvenime – patyrusios skautės laiptelio. Nors parašiau tikrai nemažai, papasakojau ne viską, manau apie šią stovyklą galima būtų ir knygą parašyti. Kadangi tai mano pirmasis mėginimas rašyti skautatinkliui nepykit už klaidas ir galbūt visai netinkamą straipsnio formą. Tikiuosi sugebėjau perduoti bent dalelę stovyklos nuotaikos, jei taip, tuomet mano darbas nenuėjo šuniui ant uodegos ;).

BUDĖKIT SESĖS IR BROLIAI!

pat. sk. Ugnė Revinskaitė