Aš skautas. Aš žaidžiu skautavimą.

            Sakoma, kad skautai žaidžia gyvenimą. Per tokį labai atmosferinį žaidimą. Bet atmosferinis žaidimas ir patraukia tuo, kad tu įsivaizduoji save kažkuo ir dėl kažko. Pavyzdžiui, vaikai žaidžia muškietininkus - ir visiems yra aišku, kas yra kas ir, kaip turi elgtis. Tai vienija. Arba, vaikai žaidžia automobilių lenktynininkus – jokio skirtumo, kad jie susėdę karutyje, o vietoj vairo – pagalys, jie rėkia "rin-rin" – jie išgyvena tą akimirką. Ir tai vienija. Ir tai išsiskleidžia tik žaidimo dvasioje. Bet tenka pripažinti, kad būtent apie šį elementą, kiek man teko perskaityti skautiškos literatūros, ir nėra rašoma.

            Vadovas susirenka vaikus, pradeda taikyti skautiškus metodus. Veikla vyksta, žmonėms patinka, bet kažkodėl viskas taip iki gali ir nesusiklijuoja? Kažko trūksta? Kabliuko? Skautiškos dvasios? Ar vadovas kvailas ir per mažai pastangų įdeda, ar vaikams kažkas nepatinka? Manau trūksta būtent šio vieno dalyko: „Jeigu pradedi sakyti burtažodžius, nepamiršk pasakyti, kad tuo metu visi apsimetate burtininkais“. T.y., trūksta idėjos pavertimo „stereotipiniu“ mąstymu – trūksta veiklos apipavidalinimo.

            Ar kai susirenkate vaikus, pagalvojate, ko jūs norite iš jų? Kuo jūs matote skiltį kaip grupę ir kaip pastebite kiekvieną žmogų joje? Ar tai šnipų būrys? Ar liberalų būrys? Ar tai gelbėjimo tarnyba? Ar tai šiukšlių rinkėjai? Ar tai...? Kiekviena skiltis yra visiškai autonominis vienetas. Bent jau turėtų būti. Iš čia ir kyla savarankiškumas, saviveikla, atsakomybė, skilties garbė... Laikui bėgant, augant vaikams, idėjos apipavidalinimą reikia tobulinti – pvz., iš šnipų būrio puikiausiai išeis veiklūs, plačios pasaulėžiūros žmonės. Bet tam, kad pačioje pradžioje būtų „užgazuota“ visa grupelė, reikia aiškiai pačiam patikėti tuo, ką jūs žaidžiate. Ir pačiam žaisti kartu su vaikais. Nes tai, kas svarbu jums, bus svarbu ir jiems. O įstatai, pasižadėjimas, veikla ir t. t. – tai jau vidinė žaidimo mechanika. Nes antraip – ir trūks tos skautiškos dvasios... ir vaikai toliau „lankys skautų būrelį“.

Aš skautas. Aš žaidžiu skautavimą. Aš tuo gyvenu.

P.S. Kodėl nepriklausomybės atgavimo metu buvo skautų veiklos bumas? Todėl, kad idėja buvo apipavidalinta.

P.P.S. Suaugusiems nereikia žaidimų? Kažkas yra pasakęs: "Suaugę yra tie patys vaikai - tik žaislai brangesni."

Gilv. Pavel M.