Vasaris,  vienas iš svarbiausių Lietuvai mėnesių,  o kodėl ir klausti nereikia.  Susirinkę Gegužių progimnazijos savanoriai ir skautai, iškilmingai paminėjo Lietuvos nepriklausomybę.

  Žygis “Nuo Gegužių iki Gegužių!“

Graži žiemos popietė. Ar gali būti kas nors geriau už žygį? Ir už ne bet kokį, o pačių Aušriškių suorganizuotą , kurio metu vykdydami užduotis smagiai keliavome „Nuo Gegužių iki Gegužių“!

Mūsų žygis prasidėjo, dar mokykloje. Kaip tyčia iki žygio oras buvo palankus, bet prasidėjus mūsų kliūčių ruožui, oras visiškai pasikeitė, ėmė pūsti žvarbus vėjas, plevėsavo plikų medžių šakos.

Netrukus, sužvygus draugininko švilpukui  prasidėjo rikiuotė. Išsirikiavę ir  išklausę vadovo instrukcijų, pradėjome žygį su  pirmąja  užduotim. Reikėjo sugauti balionus ir atsakyti į juose slypinčius klausimus, kadangi oras buvo žvarbus, teko klausimų atsakymus atsakyti jau vadovo namuose, bet apie tai vėliau.  Žygis tęsėsi  ir gavę į rankas medinius skaičiukus, kurių reikšmę dar  papasakosiu , žygiuodami smagiai dainavome. Tačiau mūsų vadovas, nebūtų mūsų vadovas, jei nesugalvotų smagios užduotėlės ir tai buvo „flashmobas – sekime vienas paskui kitą priekyje einančią moterį“. Smagu buvo, o ypač tai, kad moteris nesusipratusi vėliau pasisuko kiton kelio pusėn mums pavymui šaukiant „laba dieną!“.

 Žygiuojame toliau, o kuo toliau - tuo linksmiau! Kadangi skautai yra „žvalgai, pėdsekiai“, tai teko visiems sekti tais pačiais kojų pėdsakais.  Ko tik nebuvo, ir pataikėm, ir nepataikėm, tačiau pažadam, kad kitame žygyje pasitaisysim, tačiau toli apie kitus žygius kalbėti, kai dar apie šį, neviskas, toli gražu ne viskas papasakota, tad žingsniuoju toliau ir atskleidžiu stebuklingų skaičiukų paslaptį... o paslaptis yra  tokia, kad lyginiai skaičiai buvo mano, (s. Faustos) komandos narių skaitmenys, o nelyginiai brolio Simono. Ties čia ir prasidėjo visas įdomumas. Jau dvi komandos turėjo svarbią užduotį –  anksčiau nei vadovas, atsidurti prie Rėkyvos ežero ir  užkurti laužą. Nors laimė nusišypsojo lyginukam, žygiuojant iki ežero, ji nusisuko, kai reikėjo uždegti laužą.  O laužą degėme ne šeip sau, o tam, kad vėluojantis į žygį brolis Edvinas, mus pamatytų  ir prisijungtų. Nors abi komandos gavo baudas už papildomą - ketvirtąjį degtuką, laužai nors ir trumpai, bet degė!  Tik tada, jau niekur nebeskubėdami, stovint prie laužų, apsižvalgėme į  nuostabų kraštovaizdį. Raudonas dangus, nuostabūs medžiai  ir svarbiausia - visa šeima šalia. Kaip vakar pamenu, pasakytus žodžius „rytoj atrodys, tarytum tai būtų įvykę, taip senai...“

O nuobaudos buvo labai įdomios ir pasitikėjimo iš kiekvienos komandos daug reikalaujančios. Nes teko, susikibus viena virve, komandos nariams, apart kapitono užsimerkus ir nesikalbant žygiuoti miškų keliukais Gegužių  link. Viskas buvo ganėtinai gerai, iki tol, kol teko kapitonam patylėti ir netarti nė žodžio. Simonas, susitvardė ir buvo tylus, tačiau man, taip lengva nebuvo, bet tikrai, vadovo žodžiais sakant, neįmanoma nutildyti lakštingalos. O atsimerkus, atsidūrus tarp namų ir toliau traukiant dainą, palikom ženklus Gegužiams - sniego angelus.  

Pagaliau vadovo namai! Pasitaisę  arbatos, užkandę, pasiruošėme atsakymams,  į  pradžioje gautus klausimus. Kaip sekėsi, taip, bet liūdna toliau tikrai nebuvo, juolab, kad prasidėjo nusipelnytų nominacijų  įteikimas. O visą tai vainikavo atminiminis trispalvis ženkliukas. Tačiau, komandų kapitonams, vis dar reikėjo įvykdyti likusią nuobaudą, kuri skambėjo taip  „paliesk lubas kojomis“. Nors lubas paliečiau brolių iškelta savo kojomis, anksčiau negu Simonas, visgi galėjau galvoti paprasčiau - juk kėdė irgi turi kojas.  Vakarop, žiūrėjome filmus, kurių vieno iš jų potekstė, dar dabar galvoje skamba, tačiau kokia ji neišduosiu, tegul palieka maža paslaptis. Nakčiai įsibėgėjus, išsitiesėme miegmaišius, bet miegoti ėjo toli, gražu ne visi, tačiau kelios pašnekesių valandos, manau, tik palengvins tolimesnį mūsų bendravimą, nors vadovui tai ir nelabai patiko...

O pabaigai, norėčiau visų Aušriškių vardu, padėkoti vadovui, už kantrybę, būnant kartu su mumis, ir pasakyti didelį AČIŪ, už tai, kad galėjome susiburti, išbandyti savo jėgas šiame žygyje.

s. Fausta