Kas Naujo?

Skautų naujienos

2012-04-11

Ar skautai tikrai gamtos draugai?

"Nature study is the key activity in Scouting and Guiding"

Prieš du metus parašiau nedidelį referatą šia tema. Dabar jį skaitant, vis šypteliu – idealizmas visada paimdavo viršų. Vis vartau ir matau, tiek daug naivumo ten sudėta, bet tada viskas atrodė labai rimta ir teisinga. Neneigsiu, vis dar sutinku su tuo, ką rašiau, gal tik argumentų stipresnių reikėtų paieškoti, labiau pasikapstyti tarp gėrio ir blogio aplinkos atžvilgiu sampratos, būtų galima daug ką pridėti, išplėsti ir pan. Be to, kai kurių mano iškeltų problemų sprendimo būdai nieko neišsprendžia, o ir patarimas "Nedaryk taip" vargu, ar yra labai vertingas. Tikrai nesirengiu dabar nei ginti, nei išsižadėti savo minčių, tiesiog noriu jomis pasidalinti. Galbūt kartu galėtume rasti teisingus atsakymus, kaip mums derėtų elgtis. Kita vertus, kai pagalvoji, kas po kitų renginių dedas, supranti, kokie mes tikri gamtos draugai, ir tas labai džiugina.

 

Sėkmės visiems,

 t. n. vyr. sk. Dovilė Barcytė

Įvadas

Sugebėjimas mylėti gamtą, ją tausoti ir saugoti tampa vis didesniu prioritetu šiandieniniame mūsų pasaulyje. Bet ar mes būdami tiek skautais, tiek sąmoningais piliečiais prisidedame prie aplinkos apsaugos užtikrinimo? Kaip aktualu mums tai yra?

Šeštasis skautų priesakas sako: „Skautas gamtos draugas“. Antrasis skautų įsakymas liepia: „Gyvenk Tėvynei ir žmonijai, ir būk gamtos ir gyvulių draugas“. Atrodo, viskas paprasta ir savaime suprantama, bet ar tikrai mokame tinkamai elgtis stovyklų ir žygių metu? Kiek kartų prieš išvykdami, aptarėme stovyklavimo etiką? Ar pakankamai kritiškai įvertiname savo sesių ir brolių netinkamą elgesį gamtoje?

Daugelis darnų žmogaus ir aplinkos santykį supranta, deja, tik siaurąja prasme –  „nešiukšlink“ arba „neteršk“, bet egzistuoja ir daugiau problemų, apie kurias retai kada susimąstome. Pavyzdžiui, ar pagalvojote, kad miške netinkamai nukirsti ir palikti pūti kelmai gali būti patogeninių grybų plitimo kelias? Ar žinote, kodėl negalima ardyti samanų vejos?

Tokie ir panašūs klausimai priveda prie esminio klausimo - ar skautai tikrai gamtos draugai? Linksma ir gera sėdėti prie laužo, bet kokia tokio malonumo kaina? Laimei, miškų gaisrais negarsėjame, nes skautų pradžiamokslis išmoko kaip tinkamai įrengti laužavietę. Visgi yra nemažai dalykų, neįtrauktų į programą. Galbūt iš to ir kyla nemokėjimo elgtis gamtoje problemos.

Šiame darbe pateiksiu keletą problemų su kuriomis susiduriame stovyklavimo metu ir galimus jų sprendimo būdus.

 

Gamtos pažinimo svarba

Peržiūrėję skautų patyrimo laipsnius, galime įsitikinti, kad pažinti gamtą skautai mokosi labai mažai. III skautų patyrimo laipsnyje nurodyta, kad užtenka tik parodyti ir papasakoti apie 10 Lietuvoje augančių medžių rūšių, II – skirti valgomas ir nuodingas uogas bei grybus, papasakoti apie 5 Lietuvoje gyvenančias žvėrių rūšis ir žinoti kas yra Raudonoji knyga, taip pat mokėti surasti pasaulio šalis pagal žvaigždes. I skautų patyrimo laipsnyje – pažinti pagrindinius valgomus augalus ir vaistažoles, mokėti surasti šiaurę pagal gamtos ženklus (medžius, samanas).

Manau, kad į skautų patyrimo laipsnius turėtų būti įtraukta daugiau aplinkos studijavimo. Turime ne tik būti gamtoje, bet ir stebėti kas joje vyksta ir suprasti kodėl taip yra, juk ir pats žodis skautas reiškia žvalgą. Taigi, turime žvalgytis, įsiklausyti ir pajausti. Skautybės tikslas yra visapusiškai ugdyti jauną žmogų, todėl negalime pamiršti ir ekologijos bei aplinkos apsaugos. O viskas prasideda nuo savimonės ugdymo: jei nesuprasime kas yra gamta, kokia ji mums svarbi, nemokėsime ir tinkamai joje elgtis.

Lietuvoje ateityje galbūt bus sukurta daugiau skautiškų specialybių programų, susijusių su gamtos pažinimu, pvz., botaniko, vabzdžių žinovo, meteorologo ir pan. Bet kol kas siūlyčiau skilties, draugovės sueigose, stovyklos metu aptarti ar į patyrimo laipsnius įtraukti šiuos punktus.

 

  1. Suprasti ir mokėti paaiškinti kas yra ekosistema.
  2. Žinoti į kokias grupes skirstomas gyvasis pasaulis.
  3. Paaiškinti, kokią svarbą augalai turi gyvūnams, ir atvirkščiai.
  4. Nupiešti ir surašyti pagrindines vandens ciklo dalis, jas paaiškinti.
  5. Papasakoti kaip susidaro dirvožemis, žinoti ir mokėti skirti jų tipus.
  6. Pasodinti bent vieną medelį ir paaiškinti miškų svarbą (buveinės, dirvožemio apsauga, švarus oras, ekonomika ir t.t.)
  7. Žinoti alternatyvius energijos gamybos būdus.
  8. Žinoti pagrindinius žmogaus ir gamtos santykių raidos ypatumus (pirmykščių medžiotojų ir rinkėjų epocha, žemdirbystės epocha ir t.t.).
  9. Aplankyti zoologijos sodą ir pagrįsti savo nuomonę apie jį.

    10.  Žinoti pagrindinius taršos šaltinius ir jų sukeliamas problemas.

 

Čia tik keletas dalykų, kuriuos kiekvienas skautas be vargo turėtų įgyvendinti didėjant jo sąmoningumui ir patirčiai. Labai svarbus yra augimo procesas, todėl norą pažinti gamtą ir suprasti joje vykstančius procesus turime skiepyti jau vaikams. Deja, jaunesniųjų skautų programoje dėmesys gamtos pažinimui yra labai mažas. Manau, kad išauginti augalą ir išmokti pažinti penkis medžius ir penkis gyvūnus yra išties per mažai. Vaikams mes aiškiname koks geras darbas yra nueiti į mišką ir nunešti žvėreliams maisto arba koks didelis žygdarbis yra parsinešti namo sužeistą paukštelį ir jį išgydyti. Gal vietoj to jiems geriau paaiškinkime, kad nevalia žmogui kištis ten, kur gamta pati susitvarko. Galbūt užauginę paukštelį ir paleidę jį į laisvę kaip tik elgiamės nehumaniškai, nes jis tuoj pat bus prarytas plėšrūno? Nepamirškime abiejų medalio pusių.

Patyrusių skautų programoje pagrindinis dėmesys skirtas projektų įgyvendinimui. Manau, kad bent viena iš tų iniciatyvų galėtų būti susijusi su aplinkos apsauga, pažinimu ar ekologija.

Stovyklaudami mes turime puikią galimybę pagalvoti kokia yra svarbi pagarba gamtai  ir kaip svarbu rūpinti jos išsaugojimu. Viename leidinyje šeštasis skautų priesakas aiškinamas taip: „Skautas stengiasi neužgauti gyvulėlių, stengiasi juos prižiūrėti ir jiems padėti gyventi savo gyvenimą. Skautas stengiasi nedraskyti ar kitaip sužaloti gyvus medžius ir kitus augalus. Jis juos apsaugo ir padeda jiems augti. Skautai stengiasi geriau pažinti mūsų gamtą ir ja džiaugtis“ [7]. Manau, kad mes visiškai neišnaudojame stovyklų artimiau susidraugauti su gamta, nes jos mums yra tiesiog vieta, kur mes galime pasistatyti savo palapines, prisiminti pionieriją, pasėdėti prie laužo ir įgyvendinti numatytą programą. Bet juk būtent stovyklos ir žygiai yra pats tinkamiausias metas išmokti ir praktiškai įgyvendinti visus skauto kaip gamtos mylėtojo principus.

 „Gamtos paslaptyje matome ir savo gyvenimo paslaptį atsiskleidžiant. Miestų triukšme mes išsiblaškome ir atitrūkstame nuo gyvybės šaltinio išgyvenimo. Kad neskriaustume savo dvasios, kartais turėtume pasitraukti į gamtą, kur tyloj, susikaupime galėtume geriau suprasti save ir atnaujinti savo jėgas. Gamtos didingumas ir grožis turi didelės reikšmės žmogaus vidui. Tik paprastame gėlės žiede kiek yra nuostabios gyvybės paslėpta! Kalnų, jūros, žvaigždėto dangaus grožis žmogų daro gilesnį, imlesnį grožiui, jautresnį pasauliui ir ypatingai atveria jį viso to šaltiniui – Dievui.“ [4]. Baden Powell savo paskutiniame laiške taip pat rašė: „Gamtos pažinimas atskleis Jums, kiek daug gražių ir stebuklingų daiktų Dievas sutvėrė pasaulyje Jums džiaugtis.“ Abi šios citatos atskleidžia ne tik dar vieną motyvą, kodėl skautui taip svarbu „susikalbėti“ su gamta, bet ir kodėl būtina ją saugoti bei globoti.

Problemos

Pirmoji problema, kurią norėčiau aptarti, yra nereikalingas medžių kirtimas. Ar skautas žino, kurie medžiai yra kaitriausi ir kokius „apsimokėtų“ kirsti? Iš čia kyla dar vienas klausimas, ar skautai apskritai pažįsta medžius?

Pasitaiko atvejų, kai įrengdami stovyklavietes, tiesdami savo palapines nukertame vieną ar kitą medelį, mat jis auga „ne vietoje“. Dažnai ir kelmus paliekame trigubai didesnius negu priklauso. Taip pat gaila, kad pamirštame mažiesiems pirmiausia papasakoti, kokia medžių svarba visai ekosistemai, užuot įdavę kirvį ir pasiuntę į mišką. O kas išvis yra miškas? Negi tik medžiais apaugęs plotas?

Antroji problemasamanų vejos ardymas. Neretai jas išspardome, išdraskome ar išrauname ne tik įsikurdami, bet ir „meninėms kompozicijoms“ stovykloje. Deja, skautai nežino, kokį svarbų vaidmenį jos vaidina gamtoje.

Be to, stovyklaudami dažnai keliame nemažą triukšmą, taip išbaidydami vietines gyvūnų ir paukščių rūšis, sutrikdydami natūralią jų elgseną. Tai – trečioji problema, kurią norėčiau aptarti.

Ketvirta rimta problema yra vandens teršimas. Pirmiausia ar tikrai stovyklaujame toliau kaip 25 m nuo vandens telkinio kranto ir taip nepažeidžiame įstatymo? Ar sąžiningai neplauname galvų, neskalbiame rūbų ir neplauname indų pačiame ežere ar upėje? Negi skautai prisideda prie padidėjusio vandens telkinio užterštumo? Atrodo, sprendimas yra: iškasti duobę ir supilti visus chemikalus ten. Bet ar tikrai? Faktas, kad užteršime dirvožemį, o kenksmingos medžiagos per mitybos grandines pateks į augalus bei gyvūnus. Dar blogiau, chemikalai migruos į gruntinius vandenis, o lietus gali išplauti juos ir į netoliese esantį paviršinį vandens telkinį.

Neišvengiama šiame darbe keliama penktoji problema yra dirvožemio tarša. Ar žinote, kad popierinė servetėlė yra apie 3 mėnesius, degtukas ir obuolio graužtukas – 6 mėnesius, kramtomoji guma – 5 metus, aliuminė skardinė – 10 metų ir t. t.

Visgi čia reiktų skirti neorganinės ir organinės kilmės atliekas. Pastarosios, kai žinia, suyra kur kas greičiau ir net prisideda prie derlingojo žemės sluoksnio formavimosi.

Gamtiniam aplinkos taršos šaltiniui priklauso negyvos organinės medžiagos puvimo procesai. Jam galime priskirti ir tualetus bei atliekų duobes, kasamas stovyklų metu. Visgi jos taip pat gali turėti tam tikrų pasekmių, mat pūvant organinėms atliekoms patogeniški mikroorganizmai ir virusai gali prasiskverbti i į gilesnius grunto sluoksnius ir patekti į vandenį. 

Problemų sprendimo būdai

Nereikalingas medžių kirtimas

Spręsdami medžių kirtimo problemą, pirmiausia turime suvokti, kad miškas - tai sudėtinga ekosistema, kurios net menkas pažeidimas gali iššaukti negrįžtamus pokyčius. Todėl stovyklavietės įrengimui reiktų pasirinkti atviresnius plotus, tam tikslui nekertant medžių ar krūmų ir, žinoma, tinkamai įrengti laužavietes, siekiant išvengti gaisro pavojaus. Būtų pravartu likusias malkas sukrauti į vieną vietą, kam nors jos dar gali praversti  ir taip išvengtume naujų medžių sunaikinimo. Juolab, kad skautų tarpe paplitęs paprotys paskutinę stovyklos naktį sudeginti visus statinius, tarytum sunaikinti stovyklavimo įkalčius. Aš manau, jog tai blogas sprendimas: geriau jau nugriauti ir palikti pūti. Taip bent dalis maistmedžiagių nėra pašalinamos iš ekosistemos medžiagų ciklo.

Sausuolių paieška yra geresnis būdas spręsi medienos problemą nei gyvų ir produktyvių medžių kirtimas. Bet vėlgi nudžiūvę medžiai ir virtuoliai nėra šiukšlės, jie taip pat atlieka svarbias funkcijas: papildo dirvožemį maisto medžiagomis, sulaiko jame drėgmę bei apsaugo paviršių nuo erozijos, yra įvairių miško organizmų maisto šaltinis ir gyvenamoji vieta [1]. Tad jeigu yra galimybė, stenkimės nestovyklauti toje pačioje vietoje metai iš metų, kad visiškai „neišvalytume“ miško.

Kitas paprastas būdas yra pasidomėti, ar teritorijoje, kurioje apsistojome, yra svetimžemių medžių ir krūmų, pvz., uosialapių klevų, europinių maumedžių, mat tokios rūšys, greitai plisdamos, yra potencialiai pavojingos Lietuvos miškams, todėl jų nukirtimas nebūtų didelis praradimas.

Samanų vejos ardymas

Miško drėgmės palaikymui, geresniam augalų sėklų sudygimui bei smulkių miško gyvūnų prieglobsčiui samanos yra nepakeičiamos [3]. Pasistenkime sąmoningai jų neišmindyti ar išrauti, nes jos labai svarbi ekosistemos dalis.

 

Triukšmas

Dauguma gyvūnų rūšių yra aktyvios naktį. Jos intensyviai ieško maisto, rausia urvus, kai kurie paukščiai peri jauniklius ir pan. Taigi netriukšmaukime ne tik dėl miegančio palapinės kaimyno, bet ir dėl miško gyventojų. Nepamirškime, kad mes esame tik svečiai, todėl ir turime elgtis atitinkamai.

 

Vandens tarša

Ką turime daryti, norėdami kuo mažiau užteršti vandenį? Didesniu ar mažesniu mastu ši problema, deja, vis tiek egzistuos, taigi tiesiog pasistenkime naudoti kuo natūralesnius indų ploviklius, muilus ir šampūnus, kurie nepaliktų kenksmingų medžiagų pėdsakų ne tik gamtoje, bet ir mūsų pačių organizmuose. Apsidairykime, gal netoliese yra smėlio ar žvyro –  jie puikūs vandens filtrai muiluotam vandeniui. Galbūt galėtume ir puodus šveisti be ploviklio, o būtent šių gamtos komponentų pagalba?

Visgi čia susiduriame su dar viena problema – didesne ekologiškų prekių kaina. Skautas taupus, bet gal taupome ne ten, kur reikia? Manau, kad čia priklauso nuo galimybių: jei jos yra, tada saugokime gamtą! Didesnė problema yra kai kurių skautų nenoras, pvz., galvą plautis vonelėje, nes tai užtrunka kur kas ilgiau laiko su pastangomis paėjėti toliau ir „kažkur“ išpilti užterštą vandenį. Pasirodo, kad daug kas mėgsta praustis upės vandenyje, sakydami, kad jie nelabai teršia. Cheminės medžiagos, jų junginiai ir mišiniai neigiamą poveikį vandens žmonėms ir vandens organizmams daro tuomet, kai yra viršijama leistina koncentracija. Bet pagalvokite, kad visos cheminės medžiagos vandenyje ištirpsta ir iš jo niekur nedingsta. Galbūt muilų purslai ir nunešami toliau, bet problemos tai neišsprendžia. Žinoma, upės vanduo apsivalo kur kas greičiau nei ežero, bet tai ne priežastis neapgalvoti pasekmių. Viena iš jų – padidėjusi vandens telkinio eutrofikacija, sukelianti eilę kitų problemų.

Džiugu, kad daugelis skautų bent dantis moka tvarkingai išsivalyti, nespjaudo tiesiai į vandenį, o tik pakrantė lieka dantų pasta „ištepliota“. Bet juk būtų visiškai nesunku iškasti nedidelę duobę šitam reikalui išspręsti.

 

Dirvožemio tarša

Kalbant apie šiukšles, galbūt galėtume stovykloje sudaryti sąlygas jų rūšiavimui? Juk būtų visiškai nesunku surinkti popierių, plastiką ir stiklą į atskirus maišus.

Naudingas organinių atliekų panaudojimas yra kompostavimas. Šio proceso metu organinės atliekos yra paverčiamos dirvožemiui ir augalams lengvai pasisavinamų maistmedžiagių šaltiniu [10].

1 lentelė. Kompostavimui naudojamos ir nenaudojamos organinės atliekos.

Naudojama

Nenaudojama

Vaisių, daržovių gabaliukai ir žievės

Mėsa

Kiaušinių lukštai

Žuvis

Arbatos pakeliai

Riebalai

Kavos tirščiai

Kaulai

 

Pieno produktai

Išvados

Su darbe pateiktomis problemomis: nereikalingu medžių kirtimu, samanų vejos ardymu, triukšmu, vandens ir dirvožemio teršimu susiduriame kiekvienais metais, bet jų mastas nėra labai didelis, todėl jos sunkiai pastebimos. Daugelis jų net neįžvelgia ar nesuvokia kaip problematiškas.

Visgi, skautų poveikis gamtai yra trumpalaikis ir atitaisomas, tačiau žala daroma aplinkai stovyklavietėje įsikuriant metai iš metų sumuojasi, todėl būtina apie ją kalbėti. Miško „valymas“ ir vandens tarša yra atkualiausios problemos, galinčios pažeisti vietines ekosistemas. Kad to išvengtume, bereikalingai nekirskime medžių, malkas geriau palikime pūti užuot sudeginę. Pasistenkime nepilti šampūnų, indų ploviklių į atvirą vandens telkinį, tam geriau iškaskime duobę.

Manau, kad darbe iškeltos problemos ir jų pasiūlyti sprendimo būdai yra labai paprasti ir lengvai įgyvendinami. Tačiau viskas turi prasidėti nuo gamtos pažinimo, nes jos nesuprasdami, nesuvoksime ką darome netinkamai.

Buvimas gamtoje yra neatsiejama skautavimo dalis, skautų principai moko ją mylėti ir saugoti, bet reikia nuolat apgalvoti savo veiksmus ir stengtis padaryti kuo minimaliausią žalą.

Visgi, būdami skautais mes stengiamės saugoti gamtą, tausoti jos išteklius ir būti atsakingais už savo veiksmus. O tai jau yra didelis pasiekimas. Taip pat džiugu, kad nepamirštame gerųjų darbelių: surenkame kitų stovyklautojų paliktas šiukšles, dalyvaujame medelių sodinimo ir kitose akcijose.

Pabaigai noriu pasakyti, kad gamta skautams yra labai reikalinga, o gamtai reikalingi supratingi ir atsakingi skautai.