2007-01-21
Žiemos takais, kryptis į Šiaurę...
Data: 2006 m., kovo 10-11 d. Naktinis žygis – tai romantika ir išbandymas. Naktį žmogus patenka į visiškai kitą pasaulį. Naujų patyrimų pasaulį. Naktį gamta atrodo visiškai kitaip, negu dieną. Įprastinės ežerų ir laukų spalvos susilieja. Tikro kelio pasirinkimas ir naktinių spalvų atpažinimas visiškai priklauso tik nuo tavęs. Naktinių žygių mėgėjo s.v. Ugniaus Meškaus dėka, naktiniai žygiai tapo tradiciški ir Zarasų skautams. Bet visada yra kažkas, ko dar nesi bandęs. Ir tas „kažkas" šį kartą tapo orientacinis žiemos naktinis žygis (nežiūrint to, kad už lango jau kalendorinis pavasaris, bet sniego kiekis - tas pats). Maršrutas: Turmantas – Zarasai. Savybės: orientavimasis naktį žiemą, karinis 70-jų metų žemėlapis – juoda-balta. Labai įdomu, kodėl į tokį žygį susirinko ne tiek daug žmonių. Matyt, dėl susiklosčiusių aplinkybių, dauguma negalėjo sudalyvauti jame. Sovietų žemėlapių tikslumo išbandytojais ir naktinių gamtos grožybių mėgėjais tapo: s.v. Ugnius, vyr.sesė Neringa Juodkaitė, junj., rusu roveris-vytis Pavel Mikriukov ir trys nenustygstantys vietoje kandidatai į skautus: Žymantas, Tomas ir Martynas. Pradinis taškas – Turmantas. Kaip ir kas iki jo atvyko – atskira istorija, bet visi žygio dalyviai susirinko sutartoje vietoje sutartu laikų ir dainuojant dainą „Sėjau žirnius ir pupas" (kuri tapo žygio daina) žygis prasidėjo. Pirma staigmena tapo kelių nebuvimas, kurie buvo pažymėti žemėlapyje. Tai jau iš anksto buvo nuspėta, nes nuo 70-tųjų metų praėjo daug laiko ir dauguma kelių dingo, kiti atsirado, be to Tarybiniais laikais kariniuose žemėlapiuose dažnai nežymėdavo esančių kelių, ir žymėjo neesančius kelius. Po trumpo aptarimo, kurių per visą žygį buvo daug, buvo priimta sprendimas eiti pagal azimutą, orientuojantis į elektros linijas. Linijas mes praėjom, pradėjo temti. Vėl iškilo klausimas, kur mes tikrai atsidūrėm, nes žemėlapyje vienas iš orientyrų - kaimiška troba, - buvo pažymėtas po elektros linija, o realybėje jis atsirado po ja. Sprendimas, kur eitu toliau, jau buvo priimtas tamsoje po žvilgterėjimo į žemėlapį su prožektoriumi. Praėjęs pasirinkta kryptimi dešimt metrų, už krūmų radom reikiamą kelią. Greitai istorija su keliu vėl pasikartojo – tad vėl ėjom pagal azimutą. Po kiek laiko sustojome prie pamiškės (ji labai mums patiko). Jau surinkus laužui malkų paaiškėjo (suradus už dešimt metrų nuo sustojimo vietos lentelę), kad tai artesnio kaimo senosios kapinės. Aišku, kad kurti laužą ant kapinių (nuo kurių liko tik viena pamiškė ir lentelė) buvo neetiška, bet, ir vadovaujantis sveiku protu, kadangi aplink daug gyvenamųjų namų, buvo nuspręsta eiti toliau. Kryptis – „Ten, kur pravažiavo mašina"... Danguje jau mėnulis, rodantis mums kelią, ir sniegas žaidžia visomis spalvomis mėnulio šviesoje. Kryptis į Šiaurę, pakeliui praeiname įvairius kaimus. Kadangi skautai eina tyliai - girdisi tik šunų lojimai iš visų pusių. Priimam sprendimą pakeisti ankstinę poilsio vietą ir padaryti ją ant miško kalnelio. Lipom ant šito miško kalnelio linksmai ir ilsėjomės. Greitai įkuriame laužą, iš paklodės tarp medžių padarome vietą sėdėjimui, įtempiam brezentą nuo vėjo ir kaičiam arbatą. Koks žygis be arbatos, šitos jėgiškos gėrimo. Maisto naikinimas, pėdsakų maskavimas ir vėl į kelią. Iš anksto nustatome kito sustojimo vietą ir keliai aplink kažkodėl nesutapo. Turėjome išeitį į kelia, o mes jau ėjom pagal šią kelią. Kelias dingsta po sniegu. Priimtas sprendimas eiti pagal azimutą į galutinį tašką – Zarasus. Po penkių minučių atsirado jausmas, kad einam ne ten. Tikrai, kompasas jau rodo į kitą puse. Įdomu. Grįžtam pagal savo pėdsakus ir atrandam reikalingą kelią (tikėtina, kad tikrą). Kelias vėl dingta po sniegu. Einam pagal kelią ir pagal jausmą. Greitai kelias visiškai dingsta. Priekyje – kažkokie namai. Priimtas sprendimas apeiti juos per lauką. Sniegas jau virš alkūnės. Lauką perėjom, priekyje miškas. Apeinam mišką Vakarų puse, atsiranda ežeras. Valio! Orientyras surastas – ežeras. Tik koks? Sprendimas – eiti pakrante. Per dešimt metrų atsiranda kelias. Pagal pėdsakus – tempė valtis. Išeinam prie kažkokio namo. Į mūsų pusę bėga kažkoks nepririštas šuo. Apeinam namą ir einam į Šiaurę. Vėl kaimas. Baigiasi prožektoriaus elementai. Ant žemėlapio patenka vanduo ir užšąla - jis suklijuoja. Žemėlapio reanimacija ir vėl į kelią į Šiaurės vakarus. Turėjome išeiti į kelią per 500 metrų, o kelias vis eina ir eina. Aušta. Aplink ežerai. Šlapia ir šalta. Rankos užšalo netgi dvigubuose pirštinėse. Išeinam į sankryžą. Valio! Pagaliau mes žinom kur esam. Iki Zarasų dar penki kilometrai. Greitu tempu iki Zarasų, vėl sutrumpinę kelia eidami kažkokiu takeliu. Valio! 9 valandos ryto. Mes Zarasuose! Noriu padėkoti Zarasų skautams už puikią kompaniją ir įdomų žygį. Zarasų skautams: Hip valio! Hip valio! Hip valio, valio, valio! Gintarinis Sabalas aka Fita, taip pat žinomas kaip br. Pavel