2006-06-27

Dviračių žygis “In Da Ežeras”

Išaušus vienam gražiam rytui, Alytaus krašto skautai pamanė, kad saulutė jau pakankamai šilta, ta proga jie nusprendė suorganizuoti dviračių žygį. Susirinkus garbi vyšnių komisija sprendė žygio maršrutą. Vyko įnirtingi ginčai, bet seses „paėmė viršų“ ir nusprendė traukti prie vandens telkinio.

Žygio dalyviai susirinko lygiai 11:30 ir pajudėjo iš vietos (turiu pastebėti, kad niekas nevėlavo, kas yra išties nebūdinga). Kelias buvo ilgas ir kalnuotas tad išsiskyrėm i du būrius. Pirmąjį sudarė greičio ištroškusios sesės, antrąjį- gamta besigrožintys asmenys. Turime pabrėžti, kad kelias buvo ne vienas geriausių, kuriais tekę keliaut, bet skautai nieko nebijo, tad leidomės juo ir toliau. Pirmasis būrys siek tiek atsiskyre nuo antrojo, tad mes (antrojo burio dalyviai) neskubėdami važiavome joms iš paskos, kadangi diena buvo labai graži, o mes niekur neskubėjom nusprendėm šiek tiek prailginti distanciją ir pariedėti toliau, to pasekoje (per žioplumą) nuvažiavome ne prie to kranto, bet tai mums nepasirodė didele bėda, turint omeny, kad mes matėme krantą, prie kurio buvo pirmasis būrys, tai ant žemėlapio(kurio nebuvo) pasižymėję koordinates stebėjome žvaigždes (kuriu kaip bebūtų gaila nematėm, matyt dėlto, kad buvo diena ...) pajudėjom link jų , kelio jau nebebuvo, tad teko patiem jį pasidaryt, pakeliui sutikom keletą nelabai meiliai nusiteikusių vietinių gyvūnų, bet mes jiem nusišypsojom (o, pone bebre) ir jie mus praleido. Nors kelias buvo nelengvas, begalo kalnuotas, ir nelygus, bet seses laikėsi didvyriškai ir ratas ratan važiavo (tiksliau ėjo, nes nebebuvo imanoma važiuot) kartu su broliais. Po kelionės, trukusios apie 2 valandas (įdomumo dėlei: pirmasis būrys atvyko per valandą, o/bet/tačiau jam nebuvo taip linksma kaip mums) pagaliau mes atvykome į mūsų dislokacijos vietą. Kadangi saulutė buvo jau aukštai aukštai, tai sugalvojom nusimaudyti (nors ne visi, nes kai kam(man) pasirodė dar šaltokas vandenėlis). Atlikus čia išties malonią procedūrą, bei apsitvarkius aplinką , gerosios mūsų sesės pravedė „skautoramą“ apie kortu žaidimus, bei jų taisykles (bet jos pamiršo, pašnekėt apie tai, kad saulutė labai jau šilta ir gali brolis nudegt-aš ) . Tad po to tiesiog negalėjome nesurengti mini „Tūkstančio“ čempionato, kuriame lygių nebuvo mylimai sesei Rasai. Tad jai ir atiteko musu nepaprasta dovana, gaivinančio vandenėlio banga, kuria ji vėliau pasidalino ir su kitais. Kadangi pažvelgę i dangų pastebėjome, kad saulutė jau ruošiasi mus palikti nakčiai, nusprendėme, kad ir mum atėjo laikas judėti namo. Buvo išties sunku palikti šią vietą, bet mes tvirtai nusprendėme, kad čia dar sugrįšime, galbūt dar ir šią vasarą.

Žygį aprašė brolis StaDiuM

Kas Naujo?

Skautų naujienos

2006-06-27

Dviračių žygis “In Da Ežeras”